Vidurinioji Amerikos (JAV) klasė susidūrė su egzistencine krize. Daugiau nei trejus dešimtmečius besitęsiantis atlyginimų mažėjimas, aptriušusios socialinės apsaugos garantijos ir kylančios aukštojo mokslo bei būsto kainos amerikiečių viduriniąją klasę sutraukė į skurdo spąstus. Šalies ekonomikai iškilo milžiniška grėsmė, atkeliavusi iš besikeičiančios darbo kultūros. 

Era, kada žmogus galėjo turėti visa gyvenimą trunkančią karjerą – seniai baigėsi, o kartu su ja ir ekonominis saugumas, kurį pakeitė naujasis ekonomikos modelis, transformavęs  pilną darbo dieną dirbančius darbuotojus į pagal paslaugų sutartį dirbančius asmenis (angl. contractors), smulkiuosius pardavėjus ir laikinuosius darbuotojus. Ši ekonominė transformacija žada mums dar neregėtas efektyvumo aukštumas, lankstesnius darbdavių ir darbuotojų santykius, bet kartu grasina sunaikinti pamatinius principus ant kurių buvo pastatyta amerikiečių vidurinioji klasė. Kartu su eižėjančiais viduriniosios klasės pamatais nugrimzti gali ir pati JAV ekonomika, kuri 70% remiasi jos galimybėmis vartoti, ir priklauso nuo įtraukios bei įvairialypės darbo jėga, kuri atsakinga už inovacijas ateityje. 

Ši krizė nevyksta vakuume, bet yra susijusi su įvairiais politiniais procesais. Daugiau nei 30 metų, Demokratų partija kentėjo nuo identiteto krizės, kuri neleido pastarajai turėti tvirtos lyderystės ir aiškios vizijos politinės ekonomikos sferoje. Valdymo laikotarpiu tai neleido aiškiai artikuliuoti ekonominių problemų, taip apginant tikruosius viduriniosios klasės interesus. Demokratų partija sukinėjosi ekonominių problemų kampuose agituodama už daugiau teisingumo ir teisybės, bet didžiąja dalimi visgi pripažino ar bent jau nesugebėjo atremti argumentų, kuriais ekonominę gerovę buvo žadama sukurti iš viršaus – turtingiausiųjų dėka. Šie argumentai buvo formuluojami, remiantis nuovoką, jog ekonominės gerovės augimas yra susijęs tik su pelno augimu, o jis pasiekiamas tik per minimalią verslo reguliaciją ir mažus mokesčius. Demokratų ir Respublikonų administracijoms einant koja kojon šios ideologijos keliu, Amerikos korporacijos patyrė rekordinius pelno augimus, vis mažinant valstybės reguliaciją ir mokesčius, kol tuo tarpu amerikiečių vidurinioji klasė pradėjo slysti nuokalne skurdyn. 

Šis nuolankumas neoliberaliam ekonomikos naratyvui įrodė turintis tragiškų politinių pasekmių. Progresyvusis ekonomistų flangas su pasididžiavimu stoja ekonominio teisingumo pusėje. Bet sausų argumentų neužtenka, jog didžioji dalis balsavimo teisę turinčių piliečių geriau pažintų problemą, su kuria susiduria, kai jiems mainais už ekonominį teisingumą trumpuoju laikotarpiu yra žadama didėjančių pajamų ir įdarbinimo galimybės ateityje. Štai kodėl save progresyviais laikantys ekonomistai privalo iš naujo suformuoti suprantamą ekonominių debatų toną, taip pakeičiant dominuojantį „Iš viršaus varvančios gerovės“ (angl. trickle-down) naratyvą į naują ir geresnį – „Iš vidurio besiplečiančios gerovės“ (angl. middle-out) paaiškinimą, kuris augimą ir gerovę supranta kaip kylančius iš ekonominės įtraukties. 

Šiuolaikinėje XXI a. technologinėje ekonomikoje augimas ir gerovė yra nekalto ciklo pasekmė, kuriame sukasi inovacijos ir žmonių poreikiai. Inovacijos yra tai, ką mes laikome problemų sprendimu, pagerinančiu mūsų gyvenimo kokybę, kol vartotojų poreikis diktuoja rinkai sąlygą skatinti šių inovacijų kūrybą ir platinimą (angl. distribution). Iš esmės tai yra socialinė, civilinė ir ekonominė įtrauktis – bandymas įtraukti į šį procesą kiek įmanoma daugiau žmonių, taip paskatinant tiek inovacijų kūrimą, tiek paklausos joms atsiradimą. Šis procesas reikalauja politinių sprendimų, kurie apsaugotų klęstinčią viduriniąją klasę. 

„Iš viršaus varvančios gerovės“ teorija priskiria darbdaviams liūto dalį nuopelnų už šio ciklo vyksmą ir primygtinai bando įpiršti, jog Amerikos vidurinioji klasė tėra visuotinai augančios ekonomikos pasekmė, todėl jos gerovė yra įmanoma tik tuo atveju, jeigu pelnai ir toliau augs. Tačiau ši teorija atvirkščiai supranta tai, ką dabartinis ekonomikos mokslas bando paaiškinti. Įsigilinus į inovacijų ir paklausos ciklo koncepciją, mes pamatysime, jog vidurinioji klasė yra pagrindinis ekonominio augimo ir gerovės šaltinis technologijų vartojimu besiremiančiame ekonomikos pasaulyje. Ekonominis saugumas ir stabilumas yra vienos iš esminių detalių, reprezentuojančių, ką reiškia būti įtrauktam į viduriniąją klasę. Ekonominis saugumas mus išlaisvina nuo baimės, jog vieno darbo praradimas, vienos ligos ar vieno ekonominio nuosmukio atsiradimo galimybė gali negrįžtamai sunaikinti mūsų gyvenimus – kainuojant mums mūsų namus, automobilį, šeimą ar socialinį statusą. Buvimas viduriniojoje klasėje garantuoja mums galimybę investuoti į save, į savo vaikus - pirkti neišsimokėtinai gerybes pei potyrius, kurie praturtina mūsų gyvenimą ir padaro jį sveikesnį, laimingesnį bei labiau išpildantį mūsų lūkesčius. Buvimas šioje klasėje turėtų suteikti mums pasitikėjimo gyventi savo gyvenimą su realistiškais lūkesčiais ekonominio stabilumo ateityje atžvilgiu, ir suteikti erdvės klysti verslaujant, kas yra pagrindinis gyvos laisvosios rinkos ekonomikos požymis. Stabili vidurinioji klasė yra augimo priežastis, bet ne nekontroliuojamai augančio pelno pasekmė. Vidurinės klasės žmonės, kurie gyvena nuolatinėje baimėje iškristi iš šios klasės, negali iš tikro vadintis viduriniaja klase. 

Nuo 1950-ųjų iki 1980-ųjų, didžiuoju amerikiečių viduriniosios klasės klestėjimo laikmečiu, į ekonomikos modelį buvo apjungtos Naujojo kurso, pilietiškai atsakingų korporacijų ir galingų profsąjungų iniciatyvos, kurios paprastiems amerikiečiams suteikė sveikatos draudimą, netekto darbingumo išmokas, pensijas, stabilią darbo vietą, kylančius atlyginimus, apmokamus viršvalandžius, apmokamas atostogas, 40 valandų darbo savaitę ir prieigą prie kokybiško bei įperkamo aukštojo mokslo. Šios darbo garantijos aprūpino šalies ekonomiką saugia plėtra kartu su materialiai aprūpintu gyvenimu viduriniajai klasei. Tai leido valstijų gyvenimo kokybei pasiekti dar neregėtą vystymosi tempą. Svarbiausia pažymėti, kad šiame ekonominiame modelyje visomis garantijomis rūpinosi darbdavys. Tačiau transformuojant tradicinius darbdavio ir darbuotojo santykius, naujasis ekonominis modelis žaibiškai nukirpo ankstesnes garantijas darbuotojams. Šis procesas nebūtų buvęs toks greitas ir agresyvus, jeigu jo vyksmo metu būtų egzistavusi alternatyvi nuomonė, neleidusi iš viduriniosios klasės atimti visų šių garantijų, taip apsaugant pastarosios tolimesnį gerovės augimą, o kartu su juo, ir visos ekonomikos augimą. Mes turime atpažinti radikaliai skirtingus poreikius tos amerikiečių kartos, kuri šiais laikais per savaitę pakeičia daugiau darbdavių, nei jų tėvai per visą savo gyvenimą. Tam reikia priimti „Paskirstyto saugumo“ (angl. shared security system) modelį, kuris atitiktų dinamiškus darbdavių ir darbuotojų tarpusavio santykius „dalinimosi ekonomikoje“ (angl. sharing economy). 

Gyvenimas dalinimosi ekonomikoje

Kaip pavyzdį paimkime amerikiečių darbuotoją, kurios istorija atspindi vis didesnę dalį kasdienio amerikiečių gyvenimo „dalinimosi ekonomikos“ pasaulyje. Pavadinkime šią darbuotoją „Zoja“. Zoja yra moteris, įpusėjusi savo trečią dešimtį, kuri part-time’u (liet. ne visą darbo dieną) dirba viešbučio registratūroje. Pastarajame darbe ji išbuvo jau penkerius metus, o jos darbdavys sakosi esąs patenkintas jos darbu viešbutyje, bet nepaisant to, neplanuoja suteikti jai daugiau nei 29-ų valandų darbo per savaitę. Dėl to mergina automatiškai neatitinka kriterijų, pagal kuriuos jai būtų suteikta sveikatos apsauga ir kitos garantijos, kurios suteikiamos visa darbo dieną dirbantiems darbuotojams. Kas metus jos alga pakyla tik nedidele dalimi, bet šį kilimą greitai „suvalgo“ infliacija. 

Tarp būsto nuomos, automobilio išlaidų ir privataus sveikatos draudimo įmokų pasimetusiai Zojai reikėjo atrasti papildomą pajamų šaltinį. Jai visada patiko rūpintis sodais, todėl nusprendė savo paslaugas teikti aukciono būdu per populiarią darbo paieškos platformą internete. Atisžvelgiant į Zojos pomėgius, šis darbas buvo pakankamai lengvas – daugiausiai žolės pjovimo ir gyvatvorių lyginimo darbai pagyvenusiems namų šeimininkams kaimynystėje. Atsižvelgiant į savo darbų sėkmę, Zoja atsisakė interneto suteikiamos platformos ir pradėjo tiekti savo paslaugas tiesiogiai, o tai padidino jos uždarbį 100 dolerių per savaitę. 

Tačiau netgi dviejų darbų turėjimas neleido Zojai išlaikyti teigiamo banko balanso. Todėl mergina savaitgalio naktimis pradėjo žmonėms teigti pavežėjimo paslaugas išmaniosios programėlės pagalba. Zoja vežioja jaunimą naktimis iš vieno baro į kitą ir tokiu būdu užsidirba apie 150 papildomų dolerių per savaitę. Netgi gaudama vieną kitą laisvadienį savo pagrindiniame darbe mergina jį išnaudoja pavežant klientus iš oro uosto. Šie darbai yra dar ne viskas Zojos kasdienybėje, nes norėdama užsidirbti turizmo sezono metu, ji internetu nuomuoja savo būstą atvykstantiems keliautojams, pati kelioms dienoms ar netgi savaitėms apsistodama pas savo tėvus. Tai dar ne pabaiga: kai jos pagrindinis darbdavys viešbutyje jai suteikia galimybę, mergina dirba įvairius lengvus darbelius kokiame nors ofise ar ligoninėje. Tačiau kadangi šie darbai yra laikini, jų darbo laikas dažnai keičiasi, taip neleidžiant Zojai efektyviai koordinuoti veiklos tarp šių skirtingų darbų. Zoja turi svajonę sugrįžti į universitetą, bet pastovus darbas ir finansinė situacija jai neleidžia to padaryti. Be to, ir draugai, ant kurių pečių dar nusileido sunkus paskolos už mokslą akmuo, pabaigę universitetą gyvena panašų gyvenimą.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Kaip efektyviau planuoti savo finansus? Padės vertingi patarimai ir nemokamos programėlės Lietuvos tarptautinė prekyba įkopė į pasaulio konkurencingumo TOP5 viršukalnę Prognozuojama bankrotų banga ir per kiek laiko atsigaus Europa: prireiks ne vienerių metų „Versli Lietuva“: 1 investuotas euras davė 15 eurų grąžos Lietuvos eksportui M.Dubnikovas: Pigūs pinigai – galimybė tapti stipresniais nei prieš krizę

Jeigu manote, jog viso jos atliekamo darbo rezultatas yra sveika ir stabili gyvensena, tai jūs smarkiai klystate. Zoja neturi pakankamai pinigų banke, jog galėtų sau leisti atsidaryti taupymo sąskaitą, o ką jau bekalbėti apie atsidėjimą senatvei. Ji niekada nevėluoja sumokėti už nuomą, bet nuosavo būsto idėja šmėžuoja lyg miražas nepasiekiamų svajonių dykymoje. Kartais Zojai peršalus ar blogam orui sutrukdžius jos sodininkystės darbams, ji yra priversta už maisto produktus ir komunalines paslaugas atsiskaityti naudojantis kreditine kortele, o tai kartais reiškia ištisus mėnesius darbo tol, kol balansas sąskaitoje vėl tampa teigiamas. 

Šioje istorijoje tokios gyvensenos kaina yra daug didesnė nei tik finansinė jos išraiška. Zoja negali atsiminti paskutinio karto, kada nebuvo pavargusi. Ji niekada neimė jokių tikrų atostogų per savo, kaip suaugusios, gyvenimą, o juk teisė į atostogas yra integrali buvimo vidurinėje klasėje dalis. Nepaisant to, „Google“ atlikta vartotojų apklausa rodo, kad 42 proc. visų darbingo amžiaus žmonių JAV neturėjo nė vienos oficialios atostogų dienos 2014 m. Zojos galvoje yra išstumiamos mintys apie išėjimą iš darbo rinkos, nes mergina nežino, kokiu būdu jai tai padaryti būtų įmanoma. Mergina absoliučiai neturi laiko pasimatymams, todėl perspektyva turėti vyrą ir pradėti su juo šeimą – nereali. Zoja meldžiasi, kad niekada neateitų diena, kuomet jos automobilis nebeužsikurs, nes ji žino, kad tai sunaikintų jos gyvenimą finansiškai. Mergina nieko neišmano apie asmens bankroto procedūras, bet ji vis tiek sapnuoja su jomis susijusius košmarus. Kartais mergina vairuodama iš vieno darbo į kitą, radijuje klausosi istorijų, kur teigiama, jog Amerika pagaliau galutinai kyla iš Didžiosios recesijos duobės, jog gerovė kyla. Ji nežino, ką daryti su šia informacija, nes tai tiesiogiai jos gyvenimui nedaro jokios įtakos. Zoja nesijaučia gerai gyvenanti, bet atvirkščiai, ji jaučiasi vis skurdžiau su kiekvienais einančiais metais.

Zojos tėvai padeda jai ir jos artimiesiems visais įmanomais būdais. Merginos tėvas, pavadinkime jį „Džonu“, visą savo gyvenimą dirbo vietinėje alaus darykloje, kurioje nuo krovinių kroviko iškilo iki vietinio pardavimų vadybininko, ir dėl Didžiosios recesijos išėjo į išankstinę pensiją. Zojos mama – „Liza“ – vis dar dirba vadybininke mažoje teisės įmonėje, bet jau galvoja prisijungti prie savo vyro senatvėje. Daugiau nei trisdešimties metų darbo stažas leido Džonui susitaupyti padoriai pensijai, o vaikams palikus jų namus, jiedu su žmona sugebėjo atsidėti papildomai į privatų senatvės pensijų fondą. Socialinio draudimo įmokos aprūpino juos ateičiai, o sveikatos apsaugos sistema pasirūpino jų sveikata. Džonas su Liza jau seniausiai sumokėjo paskutinę įmoką už būsto paskolą, todėl judviejų namo išlaidos yra minimalios. Nors jų gyvenimas nebus išskirtinai prabangus, jiedu didžiąją laiko dalį galės praleisti žaisdami golfą ir karts nuo karto pakeliaudami – tai bus saugi ir ori senatvė.

Kontrastas tarp Zojos kartos žmonių patirties ir jos tėvų – milžiniškas. Zojos tėvų kartos žmonės į darbo rinką įžengė su aiškiais lūkesčiais, jog jų sunkus darbas bus atlygintas oriu atlygiu, kilimo karjeros laiptais galimybėmis ir patogia senatve. Tai buva era, kai darbo vietos garantijos diktavo sąlygas tam, ką mes suvokiame kaip viduriniosios klasės gyvenimo būdą, o jų siekiant nereikėjo keisti dešimčių ar šimtų darbo vietų, garantijos buvo suteikiamos „per vieną“ darbo vietą. Šioje eroje darbdaviai visuotiniai suprato savo atsakomybę prieš darbuotojus, suteikiant pastariesiems visas reikiamas garantijas jų gerovei apsaugoti. Tačiau, svarbiausia, tai buvo era, kurioje amerikiečiai galėjo racionaliai tikėtis per visą savo karjerą dirbti ne daugiau kaip keliose darbovietėse ir jokiais būdais vienu metu nedirbti daugiau nei vieno darbo. Nuo 50-ojo iki 80-ojo dešimtmečio vykęs socialinis kontraktas tarp darbuotojų ir darbdavių leido susiformuoti galingiausiai ir didžiausiai viduriniajai klasei žmonijos istorijoje. Dėl šios priežasties Amerikos ekonomika šovė į dangų. 

Zojos kartos žmonės deja tokio kontrakto nebeturi. Viešbutis, kuris ją samdo, žvelgia į merginą kaip į dar vieną piniginę operaciją iš kurios reikia išspausti maskimalią naudą. Tuo tarpu merginos klientai iš sodininkystės ir pavežėjimo paslaugų apskritai nelaiko jos jų darbuotoja. Zoja dirba daugiau valandų per savaitę, negu jos tėvams kada nors yra tekę, bet ji už viršvalandžius gauna tik pusę to atlygio, kuris būdavo garantuojamas anksčiau, ji neturi apmokamų ligos dienų, o apie atostogas negali net pagalvoti. Merginos senatvė yra nežinioje, nes įstatymas reikalaujantis sukaupti 401-ą tūkstantį dolerių, numatytų išmokų pensijos planui, jai nepasiekiamas. 

Dalinimosi ekonomikoje tai yra vadinama darbo kultūros ateitimi – pasaulis, kuriame ekonomika yra varoma darbų be darbo vietos. Zojai ir jos bendradarbiams netgi yra nesuteikiamas nedarbo draudimas, kuriuo rėmėsi socialinio saugumo tinklas, gyvavęs pastaruosius 100 metų. 

Pamoka, kurią mes gauname perskaitę Zojos gyvenimo istoriją yra ta, jog tradiciniai darbo santykiai ir su jais susijęs garantijų paketas nebeturi prasmės šiuolaikinėje dalinimosi ekonomikoje, kurioje vis mažiau ir mažiau žmonių turi tradicinio pobūdžio darbą. Kol dalinimosi ekonomika žada daugybę naujų darbo formų ir galimybių, ji nesiūlo su šiais pokyčiais ir besikeičiančio darbo garantijų modelio. Jo paprasčiausiai nėra, o kartu su juo neliks ir gyvybingos viduriniosios klasės.

Šaltinis - propatria.lt

Versta iš evonomics.com.