Marija Antanavičiūtė

Didžiausią grėsmę Europai kelia ne Rusijos tankai, bet patys Europiečiai ir jų apleista istorinė sąmonė. Pamiršę politines praeities klaidas jie rizikuoja įtikėti sąmoningai Rusijos iškraipomais istoriniais faktais. Neramu ne dėl to, kad Lietuvoje greitai gali pasikartoti Ukrainos scenarijus, ar kad JAV laiku neapginkluos Ukrainos kovoje su Rusijos remiamais sukilėliais. Nerimą kelia politinė amnezija, virusu plintanti ne tik tarp Europos politinio elito, bet neseniai pastebėta ir tarp jaunų, išsilavinusių ir aukštesnes nei vidutines pajamas gaunančių piliečių. Pamiršus politinį kontekstą, žemyne gali atsiverti vidinis konfliktas, kai tuo tarpu labiau nei visko šiandien reikia vieningo balso sprendžiant konfliktą prie rytinės Europos Sąjungos sienos.

 

Nors Vladimiras Putinas naudoja realpolitik žodyną ir taktikas, pavojus Europos politiniam saugumui kyla ne dėl Rusijos karinių pajėgumų, bet dėl tos pačios Europos silpnumo. Lietuvos žiniasklaidoje nemažai kritikos sulaukia Vakarų politikų bevališkumas, kuris, beje, gali lygiai taip pat būti raison d’état išraiška bei skrupulingai apsvarstytos užsienio politikos dalis. Taip pat nemažai dėmesio sulaukia Rusijos žiniasklaidos objektyvumą diskredituojantys faktai: melas ir propaganda, kurie jau ne vieną amžių yra vieni mėgstamiausių Rusijos užsienio politikos taktikų. Kad ir kaip bebūtų, šiame straipsnyje noriu aptarti ne tiek Rusijos taktikas kiek Europos ir JAV visuomenes bei jų silpną atmintį. Politinė amnezija tampa pavojingu minkštosios galios strateginiu metodu.

 

Geriausias pavyzdys – užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo kalba šių metų Miuncheno Saugumo Konferencijoje. Jis atrodė rimtai abejojąs Rytų Vokietijos prijungimo prie Vakarų Vokietijos 1989 metais legitimumu. Toks pareiškimas buvo palydėtas juoku, tačiau, galbūt vieną dieną politikai ir žurnalistai jau nebesijuoks ir tai bus ženklas, kad Putinas laimėjo. Toks faktų iškraipymas kvestionuoja post-1989 metų tvarką ir postsovietinių valstybių nepriklausomybės legitimumą.

 

Jaunajai kartai antrojo pasaulinio karo politikai tėra istorinės asmenybės — tokios pat kaip Napoleonas ar Cesare Borgia. Staiga nacizmas ir fašizmas nebeatrodo tokie blogi. Galbūt jie buvo tik netinkamai vykdyti Hitlerio, Mussolini ir Stalino. O gal jie net nepadarė nieko bloga. Michailas Chodorkovkis savo naujoje knygoje Fellow Prisoners kaip tik pasakoja apie neonacį, kurį jam teko sutikti kalėjime. Pastarajam koncentracijos stovyklos tėra vienas iš Vakarų Europos sąmokslų, kurie labai gajūs eilinio ruso sąmonėje. Jei tokie ir panašūs istorijos faktų iškraipymai nėra viešai pasmerkiami, kyla rizika jiems įsikeroti ir į politinę europiečių sąmonę. Yra istorinių faktų, kurių interpretacijos bet kokiais atvejais yra tiesiog klaidingos. Vokietijų susijungimo legitimumas yra vienas iš jų.

 

Rusija žaidžia politine atmintimi naudodama taip vadinamąjį kaip dėl (angl. What about – whataboutism) argumentą. Kaip dėl yra tarsi tu quoque loginės klaidos versija tarptautinėje politikoje. Apeliuodamas į Vakarų ir Rytų Vokietijų susijungimo legitimumą, Lavrovas bando teisinti Donecko ir Luhansko separaciją nuo Ukrainos. Jei Vakarų Vokietija legitimiai aneksavo Rytų Vokietiją, tai kuo Donecko aneksija yra prastesnė t.y. mažiau legitimi? Taip, politikai Rusijoje ima kyšius, bet kaip dėl korumpuotų biurokratų Prancūzijoje? Toks argumentas suniveliuoja politinius režimus – Europos demokratiją su Rusijos autoritariniu mafijos ir politinio elito išlaikomu politiniu dariniu. Būtent ši niveliacija paliečia esminį straipsnio argumentą.

 

Argumentai, laikantys Vakarų demokratijas ir Rusijos režimą bendramačiais, siekia ne nupudruoti Rusijos santvarką, bet kritikuoti Europos demokratijas, lyg jos nebūtų tikros demokratijos. Toks politinis cinizmas – koks skirtumas, nėra tobulų demokratijų, jūsų politikai korumpuoti ir nusukinėja mokesčius, mūsų politikai irgi korumpuoti – puikiai rezonuoja su jaunais russellais brandais, postmoderniais pseudopolitikos aktyvistais. Kodėl pseudopolitikos? Todėl kad jų tikslas yra atimti iš politikos esmines jos savybes – niveliuoti visus skirtumus ir panaikinti politinį konfliktą.

 

Europa, Didžioji Britanija ir JAV brandina išsilavinusias (dažnai tarptautines, trečiosios kultūros), pacifistines, liberalias klases, kurios iš esmės yra pseudopolitinės arba apolitinės. Tokios pažiūros yra ypač pastebimos tarp studentų bei mokslininkų – chemikų, fizikų, programuotojų, – kurie, atmesdami politinio (ar netgi karinio) konflikto būtinybę ar netgi jo galimybę, rankose laiko įsikibę vienintelės pozicijos – pacifistinės liberalios universalios tiesos.

 

Jie įtikėję, jog taika priklauso tik nuo valios ir noro, o ne nuo politinės realybės. Jiems egzistuoja tik viena galima pasaulinė tvarka – liberalių valstybių draugija. Todėl jie, kaip kokia armija snowdenų, lieka ištikimi tik galimai rawlsiškąjai draugijai, o ne savo valstybei. Masiško piliečių maišto prieš oficialią užsienio politiką galimybė yra dažnai nuvertinama. Puiki pamoka buvo anti-Vietnamo karo protestai septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Šįkart pavojus didesnis, nes priešas kelia egzistencinę ir ideologinę grėsmę.

 

Toks pernelyg atviras ir individo savipakankamumu grįstas požiūris, leidžia šioms išsilavinusioms klasėms vertinti Rusijos ir Vakarų valstybių veiksmus viename matmenyje.

 

Jiems visiškai nesvarbu, kad pats valstybių egzistavimo principas, o jau nekalbant apie santvarką, Rusijoje ir, tarkime, Prancūzijoje yra iš esmės priešingas. Nesuprasdami istorinio bei politinio konteksto, jie nebesugeba analizuoti vertybinio konflikto aspekto. Įpratę skaityti mokslinius straipsnius, jie negali atskirti Russia Today propagandos nuo laisvos analitinės žurnalistikos. Dar blogesnėje situacijoje yra socialinių mokslų atstovai, įpratę viską pakišti po skirtingais interpretacijų lęšiais. Šiems mokslininkams viskas — tame tarpe ir istoriniai faktai bei Vakarų politinės vertybės — tampa tik dar viena interpretacija, lygiaverčia Rusijos propogandos interpretacijai.

 

Ir būtent čia slypi siaubas: jauni, išsilavinę ir modernūs Europos elitai tampa ypatingai patraukliais Putino dėmesio taikiniais. Visi buvę Occupy dalyviai, siekiantys nuversti bankininkus ir gyventi taikoje tarp gėlių yra liūliuojami į dirbtinį politinį rojų. Tas rojus iš tiesų yra užsimaskavęs pragaras, kuris buvo atsivėręs XX amžiaus antroje pusėje, bet dabar vėl pasidažė, pasistatė dekoracijų ir vilioja naivius protus. Būtent šis išsilavinęs jaunuolis, kuris ilgainiui gali įtikėti Rytų Vokietijos aneksija, yra pažeidžiamiausia Europos vieta. Nesugebėdama susikurti patrauklios demokratinės ideologinės alternatyvos, Europa praloš.

 

 

Esant tokiai vidinei grėsmei, blogiausias galimas scenarijus nėra trečiasis pasaulinis karas arlokalus karinis konfliktas tarp Rusijos ir NATO. Rusijos ekonomika yra per silpna pakelti konflikto kainą, o ir jos karinė įranga, lyginant su JAV pajėgomis, – pasenusi. Kaip kitaip Rusija gali laimėti galios žaidimą jei ne savo stiprumu? Atsakymas, – silpninant Europą iki kol šioji sugrius iš vidaus. Dar 1946 metais žymiojoje Ilgojoje telegramoje George‘as F. Kennanas pažymėjo esmines pokario tarptautinės santvarkos savybes, kuriomis buvo įtikėjusi sovietų propagandos mašina. Pacituosiu dvi iš tų savybių:

 

(b) Kapitalistinis pasaulis yra pilnas vidinių konfliktų, kurie yra glūdi pačioje kapitalistinės visuomenės prigimtyje. Šie konfliktai yra neišsprendžiami taikiomis priemonėmis. [..]

 

(c) Vidiniai kapitalizmo konfliktai neišvengiamai sukelia karus. [..] Gudrūs kapitalistai, beviltiškai besistengdami pabėgti nuo vidinių konfliktų, siekia [tarptautinių konfliktų].

 

Tuo metu tai buvo tik akių dūmimas, tačiau dvidešimt pirmajame amžiuje strategija patobulėjo. Rusija ne tik siekia įtikinti savo piliečius neišvengiamais kapitalistinių valstybių kivirčais, bet ir stengiasi tuos konfliktus sukelti. Turint omenyje tokią ilgojo laikotarpio Rusijos strategiją, manipuliavimas radikaliais politiniais elitais ir naiviais liberaliais piliečiai tampa veiksmingomis taktikomis. O kur dar galimybė suteikti finansinę paramą paskolų nualintai Graikijai.

 

Blogiausias scenarijus šiuo atveju yra home-grown-putinism: valstybių viduje bręstančios Rusijos politiką remiančios grupės. Šios grupės, per demokratinius procesus gali įgyti neįtikėtinai destruktyvią galią. Ironiška, bet būtent demokratiniai procesai leis radikaliai kairei ar radikaliai dešinei (bendrai jas galima vadinti tiesiog antidemokratinėmis grupėmis) įgyti daugiau politinės galios. Vienintelis atsakas, kaip neleisti tokiam putinizmui išsikeroti, yra pripažinti jo antidemokratinę prigimtį, stiprinti politinį bei istorinį švietimą, pasiūlyti patrauklią idėjinę alternatyvą ir užkurti medijų mašiną, kaip atsaką į Rusijos propagandą.

 

Putinas labai gerai supranta, kad tarptautinėje politikoje yra daugiau žaidėjų nei tik valstybės ir politinis elitas: yra dar ir demokratinės visuomenės, kurios gali labai greitai mobilizuotis nepaisydamos valstybių sienų ar kruopščiai ruošiamų užsienio politikos strategijų. Ir būtent šios masės, pamiršę dvidešimto amžiaus politinės istorijos pamokas bei vertybių svarbą politikoje, gali būti lemiamas veiksnys konflikte su Rusija. Iš dalies būtent dėl šių masių – ar labiau dėl jų paramos trūkumo – Europos Sąjunga negali vieningu balsu remti Ukrainos konflikte su Rusija.

 

Paramos Ukrainai trūksta dėl to, kad europossąjungiečiai nebemato Rusijos kaip priešo. Būtent per politinį cinizmą ir politinių režimų niveliaciją, Rusija pateikia save kaip ne-priešą (t.y. nebūtinai kaip draugą, bet iš esmės kaip valstybę, neturinčią esminių politinio priešo savybių, kalbant Carlo Schmitto teorijos sąvokomis). Tokios situacijos esmė buvo puikiai išreikšta mokslininko ir Michailo Gorbačiovo patarėjo Georgijaus Arbatovo kalboje grupei JAV politikų 1987 metais: „Mes su jumis pasielgsime žiauriai – mes atimsime iš jūsų priešą“.

 

Taigi, šiandien Rusija siekia būti matoma kaip draugiška kaimynė, kuri yra kiek keistoka ir daro dalykus savaip, bet su ja visai smagu kartais pasišnekučiuoti  ar pavakarieniauti. O kokį kartą kitą šita kaimynė netgi gerų patarimų duoda. Iš tiesų, ji yra amorali nusikaltėlė, ilgus metus kalėjusi, o dabar vėl paslapčiomis daranti nusikaltimus. Jei kapitalistinės visuomenės žiopsos, šita kaimynė įtrauks ir juos į savo nusikaltimus.

 

Europos politinis elitas padarė strateginę klaidą, nedirbdamas su Rusijos masėmis, kurių dauguma šiandien palaiko Putiną. Piliečių masės dvidešimt pirmajame demokratijų (ar, pseudo-demokratijų, Rusijos atveju) amžiuje yra strateginis ginklas, o kartais ir žaidėjas. Idant apsaugotų save nuo vidinio puvėsio, Europos Sąjunga ir pavienės Vakarų valstybės turi sukurti tvirtą dviejų krypčių (orientuotą į savo piliečius ir Rusijos visuomenę) komunikacijų strategiją. Svarbiausia, Europa turi nuolat prisiminti išmoktas istorijos pamokas ir vertybes, ant kurių buvo pastatytas Europos Sąjungos politinis darinys.

 

Šioje vietoje Otto von Bismarcko XIX amžiaus aforizmas – „Silpnieji stiprūs savo nutrūktgalviškumu; stiprieji silpni savo skrupulingumu,“ – smūgiuoja tiesiai Europai į papilvę.

 

Argumentas, kad per daug skrupulinga demokratija ir masių vedama užsienio politika trukdo efektyviam konflikto su Rusija sprendimui, reikalauja atskiro straipsnio. Tačiau viena yra aišku: Rusija nebijo meluoti ir manipuliuoti, o Vakarų bendruomenės per daug įpratę apsvarstyti visas nuomones, prieš darydamos sprendimą. Kai kurios nuomonės yra tiesiog neteisingos.

 

 

Šaltinis - politologas.lt