Evelina Baliko
Lietuvos Respublikos Seimo pavasario sesijos darbų programa numato, kad gegužės mėnesį Seime turi būti svarstomas Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektas (Nr. XIIP-558).
Įstatymo projektas numato kelias naujoves. Pirmoji – prie prekių ženklo, kuriuo vietoj parduodamos prekės ar teikiamos paslaugos pavadinimo žymima prekybos ar paslaugos teikimo vieta, turi būti bendrinis tos vietos ir (arba) parduodamų prekių ar teikiamos paslaugos pavadinimas lietuvių kalba. Praktikoje tai reikštų, kad UAB „Circle K Lietuva“ papildomai privalės turėti užrašą „degalinė“, o kavinių tinklas „Coffee inn“ papildomai privalės nurodyti, kad tai yra „kavinė“. Apie tokio reikalavimo absurdiškumą, taip pat tai, kad tokia informacija iš esmės būtų perteklinė ir betikslė, Seimui išvadą pateikė Lietuvos marketingo asociacija, o viešoje erdvėje šiuo klausimu pasisakė ne vienas verslo atstovas.
Antroji siūlomo projekto įdomybė – valstybė skatina ir remia visų rūšių kalbos technologijų, programinės įrangos, skaitmeninių ir daugiaterpių produktų kūrimą lietuvių kalba ar jų vertimą į lietuvių kalbą, taip pat tų produktų ir informacijos lietuvių kalba gausinimą informacijos tinkluose, o jeigu yra požymių, kad užsienio kalba ima vyrauti kurioje nors viešojo gyvenimo srityje, valstybė imasi priemonių užtikrinti visavertį lietuvių kalbos vartojimą toje srityje. Šios nuostatos praktišką įgyvendinimą visų pirma siūlytina taikyti Seime – atsivertus Valstybinės kalbos komisijos išvadą įstatymo projektui matome raidžių kratinį, neatitinkantį ne tik lietuvių kalbos normų.
Tuo įstatymo projekto absurdiškumas nesibaigia. Projektas numato, kad kultūros, meno, sporto ir kitų viešų renginių organizatoriai užtikrina informacijos apie renginius pateikimą lietuvių kalba ir ne lietuvių kalba vedamų renginių vedėjų teksto vertimą į lietuvių kalbą, tuo tarpu šiuo metu galiojantis įstatymas nereglamentuoja tik oficialių renginių.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija, teikdama išvadą Seimui dėl šio projekto, turėjo pasiūlymą išplėsti asmenvardžių reglamentavimą ir numatyti galimybę leisti rašyti originalia forma lotyniško pagrindo rašmenimis pagal dokumento šaltinį. Keltinas klausimas – kodėl Seimas siekia griežčiau reglamentuoti lietuvių kalbą, nei to siekia institucija, kuri tiesiogiai atsakinga už kalbos apsaugą?
Pabaigai. Aptartinas Valstybinės kalbos inspekcijos vaidmuo. Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad šios institucijos vykdomos funkcijos yra nereikalingos ir galbūt verta ją naikinti. Peržvelgus inspekcijos 2016 m. ataskaitą matome, kad inspekcija peržiūrėjo daugiau kaip 350 laidų ir perklausė daugiau kaip 95 radijo laidų, kuriose pastebėjo kalbos klaidų. Inspekcija tikrino taip pat interneto svetaines, reklamą ir įmones. Darytina išvada, kad dalis inspekcijos darbuotojų darbo dienos skiriama laidų peržiūrai ir klaidų ieškojimui. Tačiau necenzūrinių žodžių vartojimas žiniasklaidoje – ne Kalbos inspekcijos kompetencija. Galbūt verta kreiptis į inspekciją, kad peržiūrėtų ir Andriaus Tapino paskutinę laidą dėl įmonių pavadinimų registravimo apribojimų (norint įsteigti įmonę nelietuvišku pavadinimu, galima vartoti lotynų ir senovės graikų kalbų žodžius) – tokiu būdu inspekcija susipažintų ne tik su egzistuojančiomis problemomis, bet galbūt ir kiek racionaliau vertintų situaciją arba tiesiog įtrauktų dar vienos laidos peržiūrą į atskaitą.
Apibendrinant lietuvių kalbos statusą ir Valstybinės kalbos inspekcijos darbą – nėra abejojama dėl lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statuso, tačiau ne draudimais ar naujais pertekliniais apribojimais ši kalba turi būti puoselėjama ir saugotina. Dar 2014 m. VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ teikė teisinę pagalbą vienai iš Vilniaus kavinių, kuri gavo inspekcijos nurodymą išversti į lietuvių kalbą citatas, kurios anglų kalba užrašytos ant sienų ir yra išimtinai dekoratyvinio pobūdžio. Tokių absurdų būti neturėtų.
Įstatymo projekte numatyta, kad įstatymas nereglamentuoja tautinėms mažumoms ar etninėms grupėms priklausančių asmenų ir jų bendrijų kitų įstatymų nustatytos teisės puoselėti gimtąją kalbą. Pažymėtina, kad nuo 2010 m. Lietuva neturi tautinių mažumų įstatymo, tautinių mažumų asmenvardžiai nerašomi originalia forma, o oficialūs vietovardžių pavadinimai kita nei lietuvių kalba draudžiami. Nenumatant šiame konstitucinio įstatymo projekte išimčių tautinių mažumų lingvistinėms teisėms, pažeidžiama ne tik Lietuvos ratifikuota Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, tačiau ir dekoratyvinės dvikalbės gatvių lentelės, iškabintos Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, būtų pripažintos pažeidimu.
Šaltinis - bernardinai.lt
Autorė yra advokato padėjėja