vlmedicina.lt / Audrė Bartaševičiūtė

Ar kada nors nusistebėjote, kodėl mes senstame? Kas vyksta mūsų kūne, kad ilgainiui galvą nusėja sidabrinės gijos, o veidą išvagoja smulkios ar gana ryškios raukšlelės. Mums pasidaro sunkiau judėti, braška sąnariai, dažniau sergame, skundžiamės atmintimi ir senatvinėmis ligomis, geriame daugybę vaistų. O ir nuotaika vis nykesnė, vis mažiau džiuginančių dalykų bematome.

Nors mokslas ir medicina vis pajėgesni atsakyti į daugelį mus kamuojančių klausimų, senėjimo mechanizmas nėra iki galo ištirtas ar suvoktas. O kaip kitaip – jei visos mįslės būtų įmintos, ko gero, turėtume išties 100 proc. efektyvių priemonių nuo senatvės ir su ja susijusių nelaukiamų atributų. Deja, kol kas tik nedaug žingsnių padaryta, įmenant klaidžias būties paslaptis. Tiesa, tie keli žingsniai yra daugiau nei nieko. Bet apie viską – iš pradžių.

Pagrindinės senėjimo teorijos

Besigilinant į senėjimo teorijas, didelis vaidmuo tenka ląstelių žūčiai. Tačiau tai nėra vien pragaištingas procesas. Priešingai, didelė dalis ląstelių turi žūti tam, kad mūsų organai ir jų sistemos tinkamai funkcionuotų. Tačiau kitai ląstelių daliai žūtį ar pažeidimus sukelia ne natūralūs ir būtini procesai, bet besikumuliuojantysląstelėje randamų molekulių pažeidimai. Kad ir tokių ląstelei gyvybiškai svarbių molekulių, kaip baltymai, lipidai, nukleorūgštys (DNR ir RNR).

Taip pat – ląstelių membranos ir fermentai, be kurių neįmanomos daugelis organizme vykstančių reakcijų.

Taip pat – ląstelių membranos ir fermentai, be kurių neįmanomos daugelis organizme vykstančių reakcijų. Kuo labiau kaupsis tie pažeidimai įvairiose ląstelės molekulėse, tuo prasčiau ji funkcionuos, o kartu prasčiau funkcionuos ir organai bei ištisos organų sistemos.

Taigi pirmoji didžioji ir gana tikėtina teorija yra, tačiau lieka atsakyti į klausimą – kokie tie išoriniai ir vidiniai veiksniai, kurie pažeidžia ląstelę ir ją niokoja. Štai čia teorijų yra įvairių, bet apsistosime vėl ties pagrindine. Pavyzdžiui, kad svarbiausias ląstelių priešas gali būti deguonis. Taip, tas pats deguonis, be kurio mes negalime gyventi, kurio prisotinamos mūsų ląstelių mitochondrijos ir taip gaminama energija. Normaliomis sąlygomis deguonis mūsų organizme prisijungia keturis elektronus ir toliau vyksta mūsų egzistavimui būtini procesai, tačiau gali nutikti taip, kad deguonies molekulė prisijungs tik vieną ar du elektronus ir bus gaunami deguonies radikalai, jau pažeidžiantys ląsteles ir jų funkcijas.

Dar viena teorija yra panaši, bet kiek kitokia. Taigi dalis ląstelių žūsta, o dalis tiesiog nustoja augti, dalintis, bet neįvyksta jų „savaiminė mirtis“ – apoptozė. Tokios niekam nereikalingos ląstelės kaupiasi ir sukelia senatvines lėtines ligas bei taip sutrumpina mūsų gyvavimą.

Kita teorija, susijusi su senėjimu, apima slėpiningus darinius – telomeras. Kas yra telomeros? Tai ląstelėje esančių chromosomų galūnėlės, „kepurėlės“, kurios ląstelei pasidalijus, padeda jai atsinaujinti ir tęsti savo ciklą bei dalytis toliau. Tačiau tam tikru ląstelių gyvavimo ir mūsų gyvenimo momentu telomeros pradeda trumpėti, o tada ir ląstelės nustoja dalytis ir baigia savo gyvavimą. 1985 metais buvo atrastas fermentas telomerazė, kuris gali padėti trumpėjančioms telomeroms išlikti ilgesnėms. Bėda ta, kad nuo pat gimimo telomerazė mūsų organizme tūno „nebylios“ formos ir tokios naudingos funkcijos neatlieka. Tad paminėta funkcija yra gana teorinė, įrodyta ir tyrinėjama genų inžinerijos laboratorijose, ląsteles išskyrus invitro.

Dar atrasta, kad telomeras gali pailginti aktyvus ir sveikas gyvenimo būdas. Tai ne kartą pabrėžėme portalo VLMEDICINA.LT straipsniuose, susijusiuose su šia tema.

O jei viską galėtume sustabdyti su piliulės pagalba?

Neseniai paskelbtoje publikacijoje siūloma susipažinti su senėjimo pažabojimą galinčiais apversti tyrimais. Sėkmingi tyrimai atlikti ir mėgintuvėliuose, ir su laboratorijos gyvūnais.

Siūloma susipažinti ir su nauja vaistų grupe, kurią vartojo tiriamieji laboratoriniai gyvūnai. Tai senolitikai – vaistai, kurie selektyviai žudo ląsteles, kurios nebėra įgalios augti ir dalintis. Ląsteles, kurios nebesuteikia privalumų mūsų kūnui, o tik atneša ligas ir spartina senėjimo procesą. Laboratoriniais tyrimais įrodyta, jog ši vaistų grupė gali ženkliai sulėtinti senėjimą ir pailginti gyvenimo trukmę, sumažinant priešlaikės mirties riziką.

Tyrimo vadovas daktaras James Kirkland teigia: „Neabejojama, palaipsniui taps įmanoma atidėti, palengvinti ar netgi „atsukti atgal“ daugybę lėtinių ligų ar negalių, susijusių su senatve“. Štai senolitikai, naikindami nebefunkcionuojančias ląsteles graužikų organizme, pailgino jų gyvenimą ir išlaisvino nuo daugelio senatvinių ligų. Gal gi visa tai įmanoma pasiekti ir senolitikus vartojančiam žmogui?

Tačiau prieš tai išsiaiškindami mokslininkai privalo atlikti kitą pareigą – atrasti efektyvų ir saugų metodą, kuriuo senolitikai galėtų identifikuoti naikinamas ir nenaikinamas ląsteles, kad nebūtų pažeistos sveikos ir organizmui naudą duodančios ląstelės. Taigi geriau ištirtos nebefunkcionuojančios ląstelės. Nustatyta, kad nebefunkcionuojančios ląstelės dažniausiai pasidaro tokios ne dėl streso, o dėl kitų veiksnių sukeltos pažaidos (kitoks procesas – ląstelių mirtis – įmanomas ir nuo streso sukeltos pažaidos). Be to, jos negali visiškai numirti, nes savyje koduoja mechanizmą, kuris panašus į vėžinių ląstelių mechanizmą ir neleidžia įvykti natūraliai ląstelių mirčiai, apoptozei.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Ar alkoholio vartojimas tik savaitgalį yra visiškai saugus? Gydytoja įvardijo gėrimų grupę, kuri situaciją tik pablogina Pasaulio medikų asociacijos prezidentas kritikuoja privalomą tvarką dėvėti kaukes: tai ne tik nepadeda, bet dar ir kenkia? Viskas dėl cukraus? Mokslininkai surado bent vieną iš priežasčių, kodėl vieni žmonės gripą ir COVID-19 pakelia lengvai, o kiti patiria citokinų audras Justas Stankevičius. Kas valdo Pasaulio sveikatos organizaciją? Vaikų odontologė pataria: ką daryti, jei karantino metu vaikui skauda dantį

Turėdami šią informaciją, mokslininkai pradėjo žvalgytis po turimų vaistinių preparatų sąrašą ir ieškoti tokio, kuris paveiktų nebefunkcionuojančių ląstelių apsaugos mechanizmus ir leistų jas sunaikinti. Du pirmieji reikšmingų rezultatų davę vaistai buvo priešvėžinis preparatas dasatinibas ir iš augalų išskirta medžiaga – kvercetinas, pasižymintis ir antihistamininėmis, ir priešuždegiminėmis savybėmis.

Ląstelių kultūrose šie preparatai selektyviai žudė nebefunkcionuojančias ląsteles. Abu komponentai turėjo savo stipriąsias poveikio puses, tad mokslininkai nusprendė pagaminti kokteilį iš jų abiejų. Šis kokteilis pasirodė esąs efektyviausias. Tyrimai mėgintuvėliuose peraugo į laboratorinius tyrimus, patvirtinančius tą patį. Dasatinibas ženkliai sumažino osteoporozę ir kaulų trapumą, sunkėjančias širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, pailgino pelyčių gyvenimo laiką. Dideli rezultatai pasiekti tik per penkias dienas, periodiškai duodant vaisto. Be to, vaisto poveikis pasireiškė jau iškart, pailgindamas pelių fizinio krūvio laiką. Dar geresnių rezultatų pasiekta po septynių mėnesių. Tuomet netgi sumažinta stuburo degeneracija.

Prieš įšokant į tyrimų su žmonėmis tramplyną, reiktų daugiau patyrinėti vaistinių komponentų šalutinius poveikius. Tačiau optimistams mokslininkams tas nuotaikos nesumažina – jie tiki, kad laiko klausimas, kada galėsime senėjimui pasakyti „Ne“.

Šaltinis - vlmedicina.lt

Parengta pagal:

http://www.scripps.edu/news/press/2015/20150309agingcell.html

http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/acel.12344/pdf