Evelina JOTEIKAITĖ
 

Antrus metus rengiamo, meilę Lietuvai žadinančio projekto „We love Lithuania“ organizatoriai paskelbė 2016-ųjų nugalėtoją. Juo tapo daugiau nei dvidešimtmetį JAV gyvenantis fotografas Laimis Urbonas.

– Kuo jums svarbus „We love Lithuania“ apdovanojimas?

– Tapti šio čempionato nugalėtoju – tikrai garbė. Lietuvoje yra daug talentingų fotografų, tad nustebau, kai sužinojau, kad esu išrinktas geriausiu. Man tai labai svarbu kaip žmogui ir kaip fotografui. Prisipažinsiu, čia ne vien mano nuopelnas. Štai krikšto mama Virginija suorganizavo mūsų kelionę po Kuršių neriją, kartu laipiojo po kalnus ir kalnelius gaudyti vaizdų. Mano draugas Linas parodė visai kitokį Vilnių, nei aš pažinojau. Jų padedamas užfiksavau daug gražių kadrų, kurie buvo rodomi parodoje.

– Gyvenate Čikagoje – kaip pavyksta įveikti namų ilgesį? Iš kur esate kilęs, ar jūsų artimieji likę Lietuvoje?

– Amerikoje gyvenu jau daugiau nei 20 metų. Išvykau iš Lietuvos 1996-aisiais. Pirmieji metai buvo nelengvi, nes vienintelis būdas palaikyti ryšius su namiškiais buvo tik laiškai... Tikri laiškai, kartais – pokalbiai telefonu. Pažengus technologijoms tokio ilgesio nebejaučiu. Kartais su tėveliais kalbamės net keletą sykių per dieną. Skaipo programos galimybės leidžia ne tik pasikalbėti, bet ir pasimatyti.

Mano vaikystė prabėgo kaime. Gimiau ir užaugau Želsvos gyvenvietėje, Marijampolės rajone, o vasaras leisdavau pas močiutę Vilkaviškio apylinkėse.

Gal ir galėčiau sakyti, kad buvau padūkęs... Tiek vaikystėje, tiek paauglystėje. Kuo daugiau draugų, tuo daugiau galimybių pakliūti į visokias bėdas... Ne visada pasisekdavo išsisukti. Dabar net juokas ima prisiminus, kaip mes prasimanydavome tokių vėjavaikiškų žygdarbių.

Tėveliai dirbo kolūkyje. Abiejų darbai buvo nelengvi. Vis dėlto jie rasdavo laiko užsiimti meno saviveikla. Šoko tautinių šokių kolektyvuose. Ir mus, vaikus, nuo mažų dienų traukė į tą pusę. Tautiniai, pramoginiai šokiai, dalyvavimas įvairiose šventėse... Turiu nemenką renginių vedėjo patirtį.

Tačiau tik mane vieną iš visos mūsų šeimos traukė Amerika. Net jaunėlis brolis nerodė didelio entuziazmo. Dar prieš man išvažiuojant jis sėkmingai vedė ir pasiliko gyventi netoli tėvų.

Mama kartais atvyksta manęs aplankyti, tėveliui to neleidžia sveikata, o brolis vis dar kuria planus, kaip pas mane už Atlanto atskristi...

Pasiilgsta lietuviškos žalumos

– Kokios mieliausios širdžiai vietos prisiminimuose?

– Labiausiai pasiilgstu lietuviškų ilgų naktų, žalumos. Kiekvienais metais aplankydavau krikšto mamą, kuri gyvena pajūryje, Kretingoje. Jūra, kopos, pušų kvapas visada išliks su manimi.

– Kaip atsidūrėte Čikagoje?

– Ilgą laiką gyvenau Solt Leik Sityje, Jutos valstijos sostinėje. Į Čikagą persikrausčiau 2013-aisiais.

Gyvendamas Solt Leik Sityje dirbau asmeniniu treneriu, privačioje studijoje – fotografu. Fotografija ir sportas – du dalykai, be kurių nežinau, ar galėčiau gyventi. Tačiau apsistojęs Čikagoje ėmiau labiau gilintis į fotografiją. Praplėčiau akiratį, pradėjau fiksuoti ne tik gamtą, bet ir žmones: modelius, muzikantus, kartais vakarėlius ar net vestuves.

Turiu savo fotostudiją, tad galiu užsiimti privačiais projektais. Priklausau Profesionalių Amerikos fotografų asociacijai (Professional Photographers of America, PPA).

Pirmoji didelė asmeninė fotografijos paroda planuojama šių metų rudenį Pasaulio lietuvių centro Lemonte galerijoje „Siela“. Lig šiol darbai buvo eksponuojami įvairiose galerijose Čikagoje. Pagaliau pasirodė mano sukurtas fotoalbumas „Lithuania“. Kol kas jį turi tik draugai bei pažįstami, bet netrukus galės įsigyti visi norintys (laimisurbonas.com).

Malonu grįžti

– Čikagoje ir jos apylinkėse gausiau gyvena lietuvių negu kuriame kitame JAV mieste. Dalyvaujate tautiečių bendruomenės gyvenime?

– Čikagoje dar naujokas, tad nesu labai stipriai įsitraukęs į bendruomenės gyvenimą. Kartkartėmis fotografuoju jų renginius.

– Kasmet grįžtate aplankyti artimųjų ir pakeliauti. Kokiomis akimis žvelgiate į Lietuvą? Ar pastebite pokyčių, juk sakoma, kad kasdienybė trukdo pastebėti juos.

– Visada malonu grįžti. Kai kurių miestelių net neįmanoma atpažinti, jie taip pasikeitę. Žinoma, tik į gerąją ir gražiąją pusę. Laikas bėga, aplink mus viskas kinta. Net ir žmonės – atviresni, supratingesni, negyvena žinodami tik vieną tiesą.

Tiek savo namiškius, tiek draugus bandau ištempti iš kasdienybės, parodyti, kokia Lietuva yra graži ir nuostabi. Keliaujant pavyksta užfiksuoti tokių vaizdų, kad pamatę nuotraukas dauguma nustemba, jog mūsų šalyje yra tiek daug įkvepiančių, bet daugeliui dar nepažintų vietovių. Todėl juos vis paskatinu aplankyti kuo daugiau Lietuvos kampelių – atrasti tai, ko dar nėra matę.

Dėkingas krikšto mamai

– Esate minėjęs, kad aistrą fotografijai perėmėte iš krikšto mamos. Kaip jai pavyko užkrėsti savo pomėgiu?

– Mano krikšto mama – nuostabus žmogus, tokių reta... Visada linksma, organizuota ir entuziastinga, nenustygstanti vietoje. Bene vienintelis šeimoje žmogus, kuris niekada neatvažiuodavo į giminės susibūrimus ar susitikimus be fotoaparato. Patardavo, kaip pozuoti prieš objektyvą: kaip sėdėti, kur žiūrėti, rankas pasidėti... Mėgdavo fiksuoti mus, vaikus, žaidžiančius, lakstančius. Tos nespalvotos nuotraukos iki šiol įstrigusios į atmintį, kai kurių net originalus turiu.

Kai sudėlioju visus savo fotografo karjeros taškus, galiu tvirtai pasakyti, kad ji mane užkrėtė fotografijos kerais. Dabar, kai lankausi Lietuvoje, mes abu anksti keliamės, vėlai gulame, gaudome saulėtekius Nidoje, saulėlydžius Šventojoje, laukdami tų didelių Baltijos jūros bangų Palangoje.

Pernai jos idėjos vedami fotografavome visus veikiančius Lietuvos švyturius. Tai buvo mūsų kelionė – automobiliu, laivais. Mes beveik ją įvykdėme, tik Klaipėdos švyturys buvo neprieinamas taip, kaip norėjome – iš arti, su jūros bangomis.

– Fotografo profesija – tai svajonių darbas?

– Fotografija man visada patiko, kaip krikšto mama sako: krikštasūnis „prie meno“. Iš pradžių buvo tik hobis, o vėliau pradėjau užsiimti profesionaliai. Laiko sustabdymas kamera – stebuklas. Net nežinau, kaip kitaip tai paaiškinti.

Skubu namo perkelti nuotraukų failų į savo kompiuterį, kad galėčiau pažiūrėti, kokį netikėtumą pavyko atrasti, nesvarbu ką fotografuočiau – žmones, gatves ar architektūrą. Visada ką nors atrandu, ko nemačiau fotografuodamas.

Gamta – mano mėgstamiausias žanras: debesys, saulė, kalnai... Žmonės taip pat – jie skirtingi, visi su savo džiaugsmais, laime, rūpesčiais, nuoskaudomis. O svarbiausia, kad tai galima pamatyti jų akyse, bet labai trumpai, kartais tik akimirką. Ir pagauti tą akimirką man kaip fotografui – labai svarbu.

Taip, tai svajonių darbas. Kartais tam ir dienos per mažai. Norėtųsi, jog para turėtų nors 32 valandas, kad būtų galima užfiksuoti kuo daugiau momentų.

Niekada nežinai

– Kokia yra fotografo auksinė taisyklė? O kuo vadovaujatės gyvenime?

– Visi turi savo taisyklių. Laikausi nuostatos: neišeik iš namų be fotoaparato. Kamera yra mano gyvenimo dalis, aš be jos – nė žingsnio. Gyvenimas pilnas siurprizų, niekada nežinai – ką pamatysi, sutiksi. Dauguma darbų, pelniusių nugalėtojo vardą, buvo padaryti atsitiktinai. Man atrodo, kad įdomiausius vaizdus pagauni tada, kai jų neieškai. Jie tarsi savaime ateina pas tave. Randa tave patys, o ne tu juos.

Kuo vadovaujuosi gyvenime? Stengiuosi nekreipti dėmesio į tai, ką apie mane kalba žmonės, ką galvoja. Visiems neįtiksi. Gerbiu nuomonę, nors kartais ir nesutinku su ja. Svarbiausia yra išlikti savimi. Oscaras Wilde'as yra pasakęs: „Būk savimi, visi kiti jau užimti.“ Kai pradėjau taip mąstyti, mano gyvenimas pasidarė daug laimingesnis ir lengvesnis.

– Mėgstamiausi fotografai, jų darbai? Kokios tikro gyvenimo situacijos įkvepia...

– Kartais savanoriauju senelių namuose. Fotografuoju pagyvenusius žmones. Jie tiesiog nuostabūs! Pasiseka padaryti daug gerų ir įdomių kadrų.

Domiuosi kitų fotografų darbais. Tai Yousufas Karshas, Dorothea Lange, Annie Liebovitz... Anselo Adamso nespalvotos fotografijos užburia, iš jo daug ko galima išmokti. Patinka Sue Bryce darbai – ji susitelkusi į portretus. Turėjau garbės su ja susitikti ir susipažinti Teksase sausio mėnesį. Nuostabus žmogus.

– Koks yra geriausias arba blogiausias sprendimas, kurį esate priėmęs?

– Geriausias – kad mečiau darbą ir pradėjau dirbti sau, atradau save fotografuodamas. Išmokau įsiklausyti į savo instinktus.

Blogiausias, kad nepradėjau fotografo karjeros anksčiau, švaisčiau laiką dirbdamas darbą, kurio nemėgau, nesijaučiau laimingas.

Kad liktum ištikimas savo idėjoms ir vizijoms, turi pakovoti už save. Kartais net nepastebi, kaip esi veikiamas žmonių, kurie nori nukreipti tave netinkama kryptimi. Tačiau išmoktas atsakymas „ne“ yra svarbus tiek fotografijos versle, tiek gyvenime.

Nori būti laimingas – būk

– Koks jūsų laisvalaikis? Į ką susitelkiate sunkiausiais gyvenimo atvejais?

– Net ir laisvalaikiu nepaleidžiu iš rankų fotoaparato. Sportuoju, bene kasdien lankausi sporto klube, rūpinuosi savo sveikata, fizine būkle. Tenisas – vasarą, kalnų slidinėjimas – žiemą.

Gyvenu netoli Mičigano ežero, tad mėgstu pabėgioti pakrante. Draugai turi jachtą, kartais kviečia paplaukioti po Mičiganą – atsiveria išties įspūdingi Čikagos vaizdai.

Savaitgaliais mėgstu išvykti iš miesto, praleisti kuo daugiau laiko gamtoje. Šiaurietiškas vaikščiojimas – nuostabus dalykas.

Mėgstu gaminti maistą, nors su draugais dažnai einame ir į restoranus. Dievinu sušius. Ten, kur gyvenu, yra didelis balkonas, tai suteikia man galimybę užsiimti miesto sodininkyste. Auginu prieskonines žoleles, daržoves, pomidorus, vietoj gėlių – braškes.

Įtraukia ir kultūrinis gyvenimas: opera, simfonija, džiazo muzika. Lankausi vasaros muzikos festivaliuose, smagu pasėdėti gamtoje su taure vyno ir klausytis nuostabios muzikos.

Kelionės... Negalėčiau be jų gyventi. Pastaraisiais metais atsirado daugiau galimybių keliauti. Aplankiau Angliją, Tailandą, Puerto Riką. Tos vietovės suteikia daug galimybių fotografams. Tik reikia netingėti...

Mėgstu skaityti, dabar panirau į lietuvių autorių knygas. Esu dėkingas savo draugams iš Vilniaus, kad jas rekomendavo: Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, Jurgio Kunčino „Tūla“, Sigito Parulskio „Sraigė su beisbolo lazda“... Visai neseniai perskaičiau gautą dovanų iš draugo Lino, kuris mane aprūpina lietuviškais leidiniais, Algimanto Čekuolio knygą „Apie jūreivius. Jų meilės ir kitos istorijos“.

Jeigu sunku, svarbu turėti su kuo pasišnekėti. Todėl labai vertinu savo draugus. Draugus, kurie priima mane tokį, koks esu. Kaip sakė Levas Tolstojus: „Jei nori būti laimingas – būk.“

– Neplanuojate grįžti?

– Šiais metais tikrai ne, nes jau suplanuota kelionė į Kiniją, bet 2018-aisiais būsiu Lietuvoje, grįšiu aplankyti namiškių ir draugų. Svarbiausia – pasveikinsiu mamą 70 metų jubiliejaus proga.

Šaltinis - lžinios.lt