į viršų
Pokalbiai
RSS Kanalas
Facebook
Atsiliepimai
Kontaktai
Google+
Twitter
YouTube
Šiandien: 815 Vakar: 1181 Narių: 3197 Skelbimų: 2563
Naujas skelbimasNemokamaiMano skelbimai (0)Bilietai
KODĖL VAIKAMS SVARBU MATYTI PANAŠŲ VEIKĖJĄ Į JUOS PAČIUS? POKALBIS SU VERTĖJA GABIJA KIAUŠAITE 0
Vertėja Gabija Kiaušaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

ELVINA BAUŽAITĖ

GABIJA KIAUŠAITĖ – jauna vertėja, jau pelniusi pripažinimą. Jos 2015 m. išversta Janos Bauer knyga „Raganiukė Gūdžiojoje girioje“ išrinkta Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos Lietuvos skyriaus geriausia metų verstine knyga vaikams.

Lietuviškoji Raganiukės istorija tęsiasi G. Kiaušaitė iš slovėnų kalbos išverstoje knygoje „Raganiukė ir užkerėtasis akmuo“ („Nieko rimto“, 2018 m., originalo kalba – Groznovilca in divja zima, 2017 m.). Pokalbis su vertėja apie vertimo subtilybes, kiek jis teikia malonumo ir (ar) naujų iššūkių tęsiant kalbų santykį, dialogą kūrinio veikėjų gyvenimų plėtotėje.

Vertėja Gabija Kiaušaitė ir rašytoja Jana Bauer. Tanjos Petrič nuotrauka
„Raganiukė ir užkerėtasis akmuo“ – antroji dalis. Apie ką ji?

Privalu kiek supažindinti su pirmąja Janos Bauer knyga, kuri, palyginti su antrąja, sakyčiau, kvepėjo nuotykiais pačioje girioje. Joje pasakojama, kaip į Gūdžiąją girią mažų mažiausiai keistame arbatinuke su lopiniuotu balionu atkeliauja raganiukė Ežilija. Mažė visai nesistengia ir nė neketina elgtis gražiai su miško gyventojais, yra patrakusi nutrūktgalvė, o dar ir keikūnė, kuriai niekas nepatinka ir neįtinka. Vis dėlto, įsisukus į girios gyvenimą, raganiukei nieko kito nelieka, kaip susidraugauti su girios kaimynais, nes, regis, rašytoja švelniai primena: vienas lauke – ne karys.

Bendruomeniškumas ir priklausymas tam tikrai grupei yra kiekvieno individo vienas iš pamatinių troškimų ir net, sakyčiau, būtinybių. Juk net ir mes, suaugėliai, negalime ilgai išbūti vieni. Raganiukė, užaugusi su gausybe tetų, pusseserių ir seserų, negali ir nesugeba funkcionuoti viena. Pasikeitus gyvenimo aplinkybėms (mažė, nubausta prosenelės, išvyta iš namų), Ežilija priversta prisiderinti prie jai visiškai neįprastos naujos aplinkos Gūdžiojoje girioje. Mandagios, atjaučiančios, palaikančios ir svarbiausia – mylinčios. Taip auga jos asmenybė ir patyrimas, kuris kiekvienam vaikui būtinas ir neišvengiamas. Taigi pirmoje knygoje raganiukė pradeda suvokti pasaulį, tai netiesiogiai prasitęsia antrojoje dalyje.

Antroje knygoje jos augimas ir, drįsčiau sakyti, artimos aplinkos suvokimas pačioje istorijos pradžioje, regis, kiek apnykęs, nes raganiukė grįžta namo pas savo pasiutėles pusseseres. Taigi, nors ir jų beprotiškai pasiilgusi, mergaitė grįžta į pradinę terpę, kurioje nepatyrė daug meilės, atjautos ir palaikymo, todėl vėl pati supasiutėliškėja.

Tuo metu Gūdžiosios girios gyventojai supranta, kad pasiilgo raganiukės ir žūtbūt ją reikia gelbėti. Tad susikonstruoja skraidantį laivą ir traukia parsigabenti raganiukės, sumąstę suktą planą, kaip ją ištraukti iš visada tūžmingai besispjaudančių pusseserių ir prosenelės globos. O raganiukei grįžus į girią vėl prasideda nauji ir, mano manymu, dar įspūdingesni nuotykiai nei pirmoje knygoje. Rašytoja iš širdies pasistengė sugalvoti naujų veikėjų ir netgi užsimena apie trečiąją knygos dalį.

Kokia raganiukė jums pačiai? Kas Ežilijos istorijoje jums esmingiausia?

Raganiukė Ežilija yra tikra. Jauniesiems skaitytojams su šia veikėja tapatintis gana lengva, nes jie įžvelgia tokių būdo bruožų, kokių ir patys turi. Esmingiausia greičiausiai yra tai, kad su kiekvienu nuotykiu galima matyti Ežilijos neabejotiną augimą visomis prasmėmis: pirmojoje knygoje ji buvo nepaklusni padauža, besimokanti tinkamų elgesio kanonų, o antrojoje knygoje Ežilija jau tampa ta veikėja, kuri moko kitus ir labai aiškiai suvokia, kas teisinga ir kilnu, o kas – ne.

Esmingiausia ir yra, kad Ežilija auga kaip asmenybė, ji vis dar mokosi priimti sprendimus, vis dar širsta ir niršta, spjaudosi ar pasikeikia, tačiau neabejotinai atskiria, koks elgesys yra priimtinas ir tinkamas kito miško gyventojo atžvilgiu, suvokiant skirtumus ir ypatybes. Vaikams tai yra svarbu – matyti panašų veikėją į juos pačius.

Raganiukę vaizdžiai perteikia Caroline Thaw iliustracijos. Kiek, jūsų nuomone, knygą vaikams reikšminga, reikalinga vizualiai įprasminti? Ar iliustratyvumas yra tikslinga ir veiksminga priemonė sudominti, pažadinti norą skaityti, o gal tai daugiau praktika, slopinanti vaizduotę, ribojanti jos laisvę?

Iliustracijos – tai dar viena istorija, tik ši istorija yra tokia daugialypė, kiek nori pats skaitytojas, šiuo atveju – vaikas. Nė kiek neabejoju iliustracijų reikalingumu ir būtinybe, mat vaizdai iš tiesų skatina aktyviau susidomėti ir, net drįsčiau teigti, išlaiko dėmesį. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad, prieš pradėdama skaityti, vaikystėje knygas visada perversdavau pažiūrėti, kiek yra paveiksliukų. Kuo daugiau paveiksliukų, tuo mažiau skaityti – taip mąstydavau, jei kokia knyga vaikystėje pasirodydavo ne itin įdomi, bet būtinà perskaityti per vasaros atostogas.

Pamenu, kad labiausiai patikdavo spalvotos iliustracijos, nors būdavo ir tokių knygų, kurių iliustracijomis nebūdavau labai sužavėta, tačiau knygos istorija – nepakartojama. Vienas tokių pavyzdžių – Roaldo Dalo knygos ir Kventino Bleiko iliustracijos. Turiu pripažinti, kad jos man visada atrodydavo kiek skurdžios ir neišbaigtos, tačiau dabar, kai esu vyrėlesnė, galiu pasakyti, kad tai yra labai talentingas iliustratorius, ir jis savo darbą atliko puikiai – jo iliustracijas atsimenu iki šiol, o žaismingą braižą galėčiau atpažinti bet kur. Vadinasi, toks ir turi būti tas knygos vizualumas – įsimenamas ir sužadinantis vaizduotę, o visa tai knygai suteikia tik dar daugiau magijos ir vadinamojo svorio.

Caroline Thaw taip pat turi savo išskirtinį kūrybinį braižą, kurio taip paprastai nesupainiosi. Nors tai yra jauna anglų iliustratorė ir ji pirmą kartą kūrė iliustracijas knygai, Caroline yra įstabiai talentinga ir jos bendradarbiavimas su Jana Bauer per tokį didelį atstumą (Caroline šiuo metu gyvena Škotijoje, Jana – Slovėnijoje) išties yra pavydėtinas.

Prieš dvejus metus teko vertėjauti Caroline jos kūrybinėse dirbtuvėse per Vilniaus knygų mugę ir, drąsiai galiu pasakyti, kad mažiesiems labai patiko Gūdžiosios girios iliustracijos ir su jomis susijusi veikla. Taigi, jei dar iki to laiko šios knygos vaikai nebuvo atradę, paveiksliukai neabejotinai ją pavertė patrauklesne.

Kartais po pamokų, kurias vedu, atrodo, kad šiuolaikinį vaiką daugiausia domina vienaragiai, picos ir kompiuteris. Šių dienų perspektyvoje, kai informacijos yra daugiau, negu reikia, ir stinga jos turinio gryninimo, manau, išties sudėtinga supažindinti vaiką su kokybiška veikla ir skaitymu.

Užsiminėte apie savąsias skaitymo vaikystėje patirtis. Pasidalinkite, kokios knygos domino, žavėjo? Kiek jose būta iliustracijų?

Skaičiau labai daug ir, tiesą sakant, kur tik galėdavau. Net teta yra klaususi manęs, kai kartą atostogavome Šventojoje, žmonių raizgalynė, man tuo metu buvo aštuoneri, kaip aš galinti skaityti tokiame triukšme, juk visi aplink tik zuja, tik čiauška, treška, valgo. Mano atsakymas buvo labai paprastas: „Nežinau. Tiesiog galiu.“ Visa panirdavau į knygą. Nors turiu pripažinti, kad išmokti skaityti nebuvo lengva – būta net ašarų, kai niekaip nesijungė tos raidelės į vientisą žodį...

Bet ėmusi skaityti, skaičiau iš esmės viską, kas tik pasirodydavo įdomu – būdavo tam tikri skaitymo etapai, kuriuose varžydavomės su geriausia drauge, kuri kiek perskaitys. Pamenu, kad ir mokyklos bibliotekoje varžėmės skaitydamos, – mokslo metų pabaigoje būdavo apdovanojami aktyviausi bibliotekos skaitytojai, ir su drauge tarp tų aktyvuolių puikavomės keletą sykių. Dovanų teko gauti senus „Donaldo ir kiti“ žurnaliukus. Tuo metu šie komiksai buvo aukso vertės, tad juos labai saugojau.

Pasikartosiu, labai mėgau Roaldo Dalo kūrybą, „Krrrraupiosios istorijos“ ir „Siaubų autobuso“ serijos knygas, vėliau perėjau ir prie Stiveno Kingo knygų. Tiesiog buvo etapas, kai tų siaubų norėjosi kiek daugiau. Astridos Lindgren knygos paliko didelį įspūdį, bene labiausiai – „Mes Varnų saloje“ ir „Ronja plėšiko duktė“. Dar labai mėgau skaityti pasakas, nors lietuvių pasakos pasižymi šiokiu tokiu žiaurumu, tačiau jos paliko didelį įspūdį vaikystėje.

O iliustracijos viliodavo daugiau jaunesniame amžiuje, vėliau augant buvo svarbu, kad būtų kuo daugiau teksto. Šiuo metu ir vėl vilioja iliustracijos, nes į jas dabar kiek kitaip žvelgiu – įdėmiau ir su klausimu, kaip jos papildo, išpildo ar kuria vaizdinį, grafinį tekstą.

Pagaliau į Lietuvą pamažu atkeliauja komiksai ir grafinės novelės, kurios kitose šalyse jau seniai klesti. Labai mėgstu komiksus, kai būnu kokiame oro uoste ir pamatau įdomų komiksą kalba, kurią moku ar mokausi, o gal imsiu mokytis, visada stengiuosi nusipirkti. Šiuo metu daugiausia turiu „Donaldo ir kiti“ komiksų vokiečių kalba.

Tęsiant iliustracijų temą – knygos viršelio vidinėje pusėje C. Thaw išpiešta daugybė skirtingų raganiukės veidelių. Viena vertus, tai galima aiškinti kaip skirtingas veikėjas, kita vertus – tai įprasmina Ežilijos nuotaikų, jausenų įvairovę. Raganiukės istorijoje pyktis, kivirčai yra tarsi priimtinas, malonus dalykas, tai normalaus gyvenimo dalis. „O kodėl iš plyšelių piktais žvilgsneliais mus varsto visi tie mažulyčiai veideliai? Į lauką išdundėjo keturios mažos raganiukės. Pačiupo ežį už letenėlių, akimoju švystelėjo aukštyn ir nusinešė. Tai darydamos viena ant kitos negražiai šūkaliojo ir be perstojo kivirčijosi.“ (p. 10–11) Kaip aiškinatės vaiką, žmogų, jo vidų? Kokie linksmo ir pikto, liūdno ir laimingo įvaizdžiai literatūroje, dabarties visuomenėje, jūsų aplinkoje? Kaip jie suvokiami ir vertinami?

Iš tiesų labai puikus pastebėjimas ir iliustracijų susiejimas! Su vaikais tenka praleisti nemažai laiko, nes kartais dirbu ir privačia anglų kalbos mokytoja, tad jų įvairios būsenos nemažai ir artimai pažįstamos. Kiekvienas vaikas yra labai skirtingas, priėjimas prie jo gali būti labai įvairus. Dažniausiai vaikai nežaidžia žaidimų kaip suaugusieji – nepatinka, tad negaišiu laiko apsimetinėdamas. O mes juk dažnai apsimetinėjame ir dėl to blogai jaučiamės.

Kartais toks vaikų jausmų tiesmukumas, be jokios abejonės, gali išmušti iš vėžių, tačiau, geriau pagalvojus, sutaupytume labai daug laiko, jei nereikėtų bendrauti su žmonėmis, kurie neteikia jokio bendravimo džiaugsmo, ir daryti dalykų, kurie ne prie širdies. Visos jausenos yra būtinos ir reikalingos – tiek linksmo ir pikto, tiek liūdno ir laimingo. Kartais būna smagu, o kartais nelabai, tad ir būsena atitinkama.

Mano manymu, nereikia slėpti nuo vaiko ir vaidinti, kad pasaulyje egzistuoja tik gėris. Knygos yra puikus įrankis vaiką supažindinti su įvairiomis gyvenimiškomis situacijomis, kurios jį kažkada anksčiau ar vėliau ištiks. Nereikia slėpti, kad nėra tokio dalyko kaip mirtis ar artimojo liga. Tačiau nereikia pamiršti ir linksmų dalykų – gimtadienių, švenčių, kelionių, įvairių pasiekimų.

Kažin kodėl norime būti visada laimingi, to reikalaujame ir iš vaikų – šypsotis, paspausti dėdei ar tetai ranką, nors to visai nenori daryti. Vis dėlto reikia išmokti suprasti, kad gyvenime viskas yra laikina, – įskaitant ir pačias emocijas: tiek pyktis, liūdesys, tiek džiaugsmas, laimė, – ir mokėti tą akimirką reaguoti atitinkamai.

Raganiukė įkūnija visas vaiko emocijas, gal kiek daugiau tas padaužėliškas, nes vis dėlto ji yra raganiukė. Tačiau atskleidžia ir tai, kad kai kurie vaikai mokosi nederamai elgdamiesi, mūsų akimis, darydami klaidas. Raganiukės kai kurias emocijas mes iškart norime atmesti kaip netinkamas, tačiau kodėl jos netinkamos? Tai atskleidžia ir mūsų pačių auklėjimo bei pasaulėžiūros ypatybes.

Kas domina šiuolaikinį vaiką, skaitytoją? Kaip jam rašyti, kurti, leisti patirti ir pažinti kultūros, meno erdvių pasaulį?

Drįsiu šiek tiek pajuokauti, tačiau kartais po pamokų, kurias vedu, atrodo, kad šiuolaikinį vaiką daugiausia domina vienaragiai, picos ir kompiuteris. Šių dienų perspektyvoje, kai informacijos yra daugiau, negu reikia, ir stinga jos turinio gryninimo, manau, išties sudėtinga supažindinti vaiką su kokybiška veikla ir skaitymu.

Šaunu, jei vis dėlto tėvai domisi tuo ir moka atsirinkti, tačiau taip būna ne visada. Labai dažnai veikia giminaičių ar vyresnių draugų autoritetas, pavyzdys ir jų tiesioginis paskatinimas domėtis daugiau meno nišomis nei socialiniais tinklais. O vaikui, nesvarbu šiuolaikiniam, ar ne, tiesą sakant, nieko per daug naujo ir nepasakysiu, visada įdomiausia skaityti apie save – susitapatinimas su veikėju neretai padeda suprasti ir savo paties norus, elgesį. Tiesiog pažinti save.

Taigi, jei jaunasis skaitytojas geba identifikuoti save kūrinyje, pastebėti tuos pačius jausmus, problemas, sunkumus ar džiaugsmus, su kuriais susiduria kasdienybėje, tai visada jį ir domins. O kaip turi būti tai aprašoma, įtraukiant kultūros ir meno erdvių perspektyvą, taip, kad vaikui būtų įdomu, drįsčiau manyti, jog tai yra rašytojo užduotis subtiliai tai įpinti į kūrinį.

Mano vidiniam „aš“ pažinimas, iššūkiai, kelionės, nauji miestai, naujos kalbos, patirtys yra būtinos. Tai man padeda lengviau suprasti literatūrą, kurią verčiu, tos šalies autorius. Išties keista būtų, jei vertėjas nebūtų bent kažkiek pagyvenęs toje šalyje, tos kalbos, iš kurios verčia.

„Raganiukėje ir užkerėtame akmenyje“ svarbu namai kaip sava aplinka ir santykis su kitu – svetimu. Jums pačiai kas yra namai, galvojant apie fizinę erdvę, taip pat literatūrą? Koks jūsų santykis, patyrimas kito – nepažinto, bet regimo akivaizdoje? Kiek tai svarbu jums kaip vertėjai, literatūros, apskritai daugiakultūriam žmogui?

Man namai visų pirma yra saugi erdvė, kurioje jaučiuosi pati savimi, suprasta, pamatyta, įvertinta. Iš tiesų labai mėgstu keliauti, nes, manau, kad tai vis dėlto yra geriausias mokymosi būdas, ir vis įsiveliu į visokius gyvenimiškus iššūkius. Tiesa, kartais reikia išlipti iš komforto zonos, didelio užsispyrimo ir noro, nes ne viskas būna paprasta, o dažnai net ir sudėtingiau nei saugiomis gimtųjų namų sąlygomis. Tačiau tai man patinka, tai įkvepia – mėgstu tarptautinę komunikaciją, potyrius, draugystes. Kai išvažiavau iš Panevėžio studijuoti į Vilnių, nuo to laiko mano gyvenamoji vieta keitėsi daugybę kartų – esu gyvenusi Slovėnijoje, Vokietijoje, grįžusi į Lietuvą, o šiuo metu mano namai – Gracas Austrijoje.

Nežinau, kiek ilgam, tačiau čia jaučiuosi laisva, nesuvaržyta, žmonės šypsosi, žiūri vienas kitam į akis, niekur neskuba, nėra įtampos. Dievinu šio miesto ritmą, kompaktiškumą ir panašumą į Liublianą, kurioje kiekvieną kartą, kai nuvažiuoju, jaučiuosi kaip namie, nes viskas taip sava, pažinta, išvaikščiota, patirta. Manau, kad tam didelės įtakos turi veikla, kuria užsiimi, tos veiklos įvertinimas ir, be jokios abejonės, žmonės – jie padeda su(si)kurti tą jaukumo aurą naujoje šalyje, mieste. Štutgartas man, deja, nelipo. Tiesiog ne mano miestas, ne mano namai, nors labai stengiausi prisijaukinti.

Mano vidiniam „aš“ pažinimas, iššūkiai, kelionės, nauji miestai, naujos kalbos, patirtys yra būtinos. Tai man padeda lengviau suprasti literatūrą, kurią verčiu, tos šalies autorius. Išties keista būtų, jei vertėjas nebūtų bent kažkiek pagyvenęs toje šalyje, tos kalbos, iš kurios verčia. Juk tiek daug smulkių detalių, niuansų atrandi, o jų taip paprastai negausi studijuodamas ar vien tik teisingai versdamas. Turiu pripažinti, kad, grįžus į Lietuvą, labai trūko užsienio kalbų vartojimo. Trūko to daugialypiškumo. Esybės. Gal greitu metu grįšiu į Lietuvą ir ją rasiu? Tuomet ten ir bus mano namai.

Šioje istorijoje labai svarbus, ryškus prosenelės portretas: „O pačiame viršuje buvo kambarėlis, apstatytas senutėliais baldais ir patogiais krėslais bei dailiai įrėmintais paveikslais. Šiuose buvo iškiliai pavaizduota prosenelė įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis. Štai iš vieno paveikslo žvelgė jaunutė prosenelė, raudona skarele mojuojanti įsiutusiam jaučiui. Kitame – kiek vyrėlesnė prosenelė, pasidabinusi medaliu ant kaklo, aulinių batų mėtymo į tolį varžybose. Trečiame – jau senstelėjusi prosenelė lauko viduryje su pypkute.“ (p. 16–17) Kiek jums svarbus ryšys su savąja gimine, šeimos nariais, vyresne ir vyriausiąja karta?

Nors šiuo metu nesu Lietuvoje, mano santykiai su šeima yra stiprūs. Be jų palaikymo nebūčiau ten, kur dabar esu, nebūčiau išdrįsusi bandyti. Su tėčiu ir mama kalbamės kiekvieną dieną, jie yra svarbiausi žmonės, su broliu santykiai taip pat yra išties puikūs, palaikome vienas kitą bet kokioje gyvenimo situacijoje.

Manau, metams bėgant atsisijoja visi „draugai“, lieka tik šeima. Kalbant apie giminę, deja, žmonės tolsta, nebeprisimenu bendrų susitikimų, tai būdavo dažniau vaikystėje. Su močiute palaikau šiltus santykius. Vis dar prisimenu savo ilgaamžę prosenelę. Šioji su kita močiute, kartu gyvenusia su mumis, pažindino mane su pasauliu. Deja, jau bus dešimt metų, kaip jos nebėra tarp mūsų.

Iš tiesų be proto jos pasiilgstu, to šviesaus žmogaus, spinduliavusio pozityvų paprastumą ir visada laukusio su skryliais ar „ežiukais“. Ji baigė keturias klases, nes leido vyresniajai sesei tęsti mokslus, o pati ėjo dirbti ir padėti šeimai – ganė karves, visą gyvenimą sunkiai dirbo kilodama trisdešimt kilogramų sveriančius cukraus maišus Panevėžio cukraus fabrike, viena pati užaugino mano tėtį ir dėdę. Pasiilgstu jos istorijų, kurias gal kartais praklausydavau, nes jau buvau girdėjusi daugybę kartų. Šią vasarą netekau senelio, o kito senelio niekada nepažinojau.

Privalome skirti laiko artimiausiems žmonėms, svarbiausia – šeimai, kuriems iš tiesų rūpime tiek džiaugsme, tiek ištikus bėdai, išklausyti, kai jie to prašo, tiesiog padovanoti savo laiko, elementaraus dėmesio.

Raganiukės prosenelės portretas tai retrospektyviai iliustruoja – sekime savo artimųjų žmonių gyvenimo akimirkas, būkime kartu, kiek tai įmanoma, pasistenkime juos prisiminti, nes laikas lekia pasiutusiu greičiu.

Ežilijos atveju akivaizdu, kad prosenelė įprasminta ne kaip autoritetinga ikona, bet kaip tikra, gyvybinga, žaisminga asmenybė. Jūsų nuomone, kas yra ir koks turėtų būti vaikui tėvų, senelių pavyzdys? Autoritetas – kiek tai neklystamumas, išmintis, kiek priešingai – drąsa nežinoti, išbandyti, patirti naujai? Koks, jūsų įsivaizdavimu, turėtų būti tarpusavio santykis, kas jį įprasmina, kaip jį kurti?

Manau, autoritetas yra susijęs su pasitikėjimu savimi ir tiesos sakymu, nuoširdumu. Jei vaikui ar suaugėliui atrodysite nepasitikintis savimi, abejojantis ir dažnai keičiantis savo nuomonę, bus sunku pasitikėti, o kartu ir tikėti. Klysti yra netgi būtina, nereikia to slėpti ar gėdintis, nes būtent tai mus augina – mūsų įvairios patirtys. Būtent jos ir kuria kiekvieno išmintį. Tikiu, kad žmogus, kuris drąsiai imasi naujų iššūkių, įvertindamas tiek pergales, tiek pralaimėjimus, tiek sėkmę, tiek nesėkmę, drąsiai gali būti autoritetas.

Žmogus, kuris elgiasi teisingai (vis dėlto nepamirškime, kokia tai yra subtili sąvoka!) ir skatina netiesiogiai pastebėti, kur tu pats asmeniškai gali tobulėti, kuris net šiek tiek supykdo tave, kad tu, regis, per mažai darai, kuriam gal net jauti pagarbią baimę, būdamas šalia, o jis skleidžia tokią stipriai teigiamą energiją aplink, manau, toks žmogus gali būti autoritetas. Tokie galėtų būti tėvai, seneliai. Toks autoritetas kuriamas tarpusavio ryšio, o kaip jį sukurti?.. Tikriausiai bandyti daryti tai, kas teisinga.

Man išties patiko ir vis dar patinka lietuviškos pasakos, kuriose žiaurumų nestinga, jau esu tai minėjusi, skaitydavau, šiurpdavo oda iš baimės, tačiau tuo pačiu jaučiau ir didelį malonumą! Greičiausiai tai yra susiję su savotiška paslapties dovana istorijoje – juk žmonės yra labai smalsios prigimties, tad mes norime kuo greičiau, nors ir baugu, išpakuoti tą dovaną ir sužinoti paslaptį.

Ežilija lapiukams padainuoja lopšinę, kurią vakarais pypkiuodama užtraukdavo prosenelė. Kas jums vaikystėje būdavo lopšinė? Pasidalinkite lopšine, kuri migdydavo jus, jeigu menate.

Deja, prisimenu vienintelę lopšinę, kurią dainuodavo močiutė ir mama – „A-a a-a, pupa. Kas tą pupą supa?“ Vis dėlto labiau atsimenu, kai sekdavo pasakas, todėl jos man yra artimesnės.

Lopšinės Lietuvoje – šeimos gyvenimo tradicija, mūsų folkloro dalis, o kaip Slovėnijoje, kitose jūsų pažintose šalyse?

Slovėnijoje yra leidžiama nemažai lopšinių knygelių, tad situacija yra labai panaši kaip ir Lietuvoje – tai yra tam tikra vaikystės dalis, kuri labai priklauso nuo tėvų, jų požiūrio į tai. 

Paprašyta kiškių Ežilija paseka baisią, siaubingą pasaką, žadėdama, kad net ausų būgneliai išsproginės. Ką galvojate apie šiurpes, apskritai siaubus, baimę keliančius dalykus, kiek to reikia vaikystės pasauliui? Pasidalinkite, kokia pasaka tobuliausia jums?

Asmeniškai man išties patiko ir vis dar patinka lietuviškos pasakos, kuriose žiaurumų nestinga, jau esu tai minėjusi, skaitydavau, šiurpdavo oda iš baimės, tačiau tuo pačiu jaučiau ir didelį malonumą! Greičiausiai tai yra susiję su savotiška paslapties dovana istorijoje – juk žmonės yra labai smalsios prigimties, tad mes norime kuo greičiau, nors ir baugu, išpakuoti tą dovaną ir sužinoti paslaptį.

Kitas aspektas – smagu nugalėti baimes ir pasijausti didvyriu. Taigi greičiausiai tokia pasaka ir būtų – su laiminga pabaiga, tačiau kupina nuotykių, iššūkių ir veiksmo. Kaip ir minėjau, labai mėgau lietuviškas pasakas, taip pat galėčiau išskirti Petro Cvirkos „Nemuno šalies pasakas“. Vis dėlto nesu didelių siaubų mėgėja, šiurpės nebūtų mano pasirinkimas mano pernelyg lakiai vaizduotei.

Labai reikėtų matyti, koks tas vaikas, kas jam patinka, ko reikia, tačiau nemanau, kad reikia apsaugoti nuo tokių skaitinių ar siaubų, jei pastebimas vaiko susidomėjimas. Gyvenime jų – tų gyvenimiškų siaubų – vis dėlto yra: visi anksčiau ar vėliau susiduriame su artimojo mirtimi, tad tokios istorijos gali būti tikslinga priemonė, susidūrus su realybe.

Kaip vertėjai kas jūsų autoritetai? Kaip, iš ko mokotės?

Pagrindinė mano vertimų sritis yra vis dėlto vaikų literatūra, nors apskritai skaitau įvairią literatūrą, taip pat kolegų darbus, jų vertimus. Vis dėlto didžiausias autoritetas, neapsakomai puikiai jaučiantis žodžio magiją, jautrumą ir tikslumą, yra Viltaro Alksnėno slapyvardžiu pasirašantis vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas, puikus dėstytojas – Kęstutis Urba.

Kitas autoritetas – didis žodžio meistras, vertėjas, rašytojas Teodoras Četrauskas. Labai gerbiu jų darbus, tikslingą žodžio vartojimą.

Vertimui reikia gerai mokėti abi kalbas. Ką skaitote slovėnų kalba, kokie autoriai, kūriniai jus moko, įkvepia? Ką renkatės laisvalaikiu, teksto malonumui patirti?

Apskritai stengiuosi skaityti kuo įvairesnę literatūrą. Šiuo metu skaitau tris knygas originalo kalba: Roaldo Dalo „Deception“ anglų kalba, Margitos Auer „Magiškų gyvūnų mokyklą“ vokiečių kalba ir Evaldo Flisaro „Stebėtojas“ slovėnų kalba. Pastarojo kūryba iš tiesų labai žaviuosi. Tikiu, kad, jei yra galimybė skaityti originalų kūrinį, neverta pereiti prie vertimo. Bijau pasidaryti per daug kritiška.

Mėgstamiausias mano slovėnų autorius yra Goranas Vojnovičius, perskaičiau visas jo knygas po kelis kartus, manau, jos yra privalomos slovėnų kalbos vertėjui. G. Vojnovičiaus knygos yra skirtos žmonėms, kurie aktyviai domisi buvusios Jugoslavijos istorija, Slovėnijos tam tikrais kultūriniais niuansais, kurie gali būti iš pirmo žvilgsnio nepastebimi ar nesuprantami. Taigi mane domina visi slovėniško identiteto ritualai grožinėje literatūroje.

Dar mėgstu Svetlanos Makarovič kūrybą vaikams, ji dažnai laikoma slovėnų vaikų literatūros karaliene ir legenda, net turėjau puikią progą su ja susipažinti prieš dvejus metus vykusiame slovėnų kalbos vertėjų seminare.

O kaip vertinate lietuvių grožinę literatūrą – vaikystėje, paauglystėje, dabartyje?

Kaip ir minėjau, vaikystėje skaičiau labai daug ir dabar skaitau nemažai, nes be knygų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Tikriausiai jis būtų pilkas, nuobodus ir, kiek pajuokausiu, su nemažai rašybos klaidų. Lietuvių literatūra yra tai, kas artima, suprantama, be to, turime išties puikių ir talentingų rašytojų. Puikios yra Algimanto Zurbos, Petro Cvirkos knygos, galėčiau išskirti Rūtos Šepetys, Edmundo Malūko, Vandos Juknaitės kūrybą. Iš lietuvių vaikų literatūros lentynos neabejotinas susižavėjimas Gendručio Morkūno kūryba. 

Istorijos išminties ir išmonės atodangose veriasi amžinieji klausimai jums. Knygoje pateikiamas Raganiukės paaiškinimas, ką reiškia žodis „būtis“. Įdomu, koks būtų jūsų atsakymas – kas yra būtis?

Raganiukė tai paaiškina paprastai ir gana logiškai: „Būtis – kai kiekvienas pavalgęs išsiplauna savo dubenį.“ Ir negali su tuo nesutikti. Juk tai – grynų gryniausia tiesa. Asmeniškai man būtis yra tai, kai atsisėdusi ramiai balkone su žaliosios arbatos puodeliu ir stebėdama vakarėjantį dangų suvokiu, kad širdyje ramu ir kad esu čia ir dabar. 

Kitas nuotykis – kaip vertėjai – greičiausiai būtų išversti knygą suaugusiesiems ir jokiu būdu nesustoti versti vaikams. Ir toliau daug skaityti.

„Visata juk net neegzistuoja. O jei ir egzistuoja, – tęsė raganiukė, – tai dar nereiškia, kad mes esame joje. Galimas daiktas, kad mes visai kitur. Na, jei mes esame kitur, – šelmiškai sukikeno raganiukė, – tuomet mūsų čia nėra. O jei mūsų čia nėra...“ (p. 60) Kas yra visata, kur esame mes, jūs – kaip žmogus ir kaip literatūros pasaulio atstovė?

Ir vėlgi negalėčiau nepritarti Ežilijai – labai apsukri padauža! Manau, mes neužčiuopiame visatos kaip tokios, tačiau žinome, netgi intuityviai jaučiame, kad ji yra ir mes esame jos dalis. Ta dalimi ir tikiu, vadinasi, tikiu visata. Apibrėžti, nusakyti, kas yra visata, greičiausiai net neįmanoma, nes protu neįmanoma suvokti jos didybės. Taigi greičiausiai man visata yra kažkas didingo, nepasiekiamo, bet visada šalia, nes mes esame joje. 

Raganiukės ir užkerėtojo akmens nuotykiai vyksta žiemą. Ežilija piktinasi, kad ežys nenori mėtytis sniego gniūžtėmis, kad jam vis ką nors skauda, jis nė letenos į lauką nekelia. Todėl ji palieka ežį ir apsistoja pas vilką, kuris į raganiukės skundimąsi gūžtelėjęs pečiais: „– Tokia yra jo žiema. Greičiausiai jam patinka būtent tokia. – Tada raganiukė paklausia: – O kokia taviškė?“ (p. 65) Po žiemos visada ateina pavasaris, tad jūsų pavasaris – koks?

Man pavasaris yra bene puikiausias metų laikas, ne tik dėl gimtadienio, tačiau ir dėl visų kitų stebuklų, kuriuos galime pamatyti. Šiuo metu maniškis pavasaris yra ypač šiltas, saulėtas ir, deja, nelietuviškas. Užsienio kalbų trūkumas ir neypatingas slovėnų kalbos vertinimas padrąsino išbandyti kalbinius ypatumus Austrijoje, kuri yra šalia pat Slovėnijos.

Tad šiuo metu gali rinktis austrišką, itališką, vengrišką, kroatišką arba slovėnišką pavasarį (nes jos čia labai arti). Be jokios abejonės, gražiausias pavasaris yra Lietuvoje – kitaip nei čia, lietuviškasis pavasaris yra aršus žiemai, užsispyręs, tačiau kiek lėtas. To pavasariško lėtumo čia ir pasiilgstu – labai aiškiai pastebi, kaip kas sužydi, prasiskleidžia. Austrijoje net ir žiemą kai kurie krūmai žaliuoja, tad besniegė žiema ir greitai pasirodantis pavasaris nepalieka tokio įspūdžio džiaugtis ir gyventi atgyjančia gamta. 

Pokalbį baikime tuo, kas tęsia Ežilijos istoriją – nuotykiais. Kai ežys nesutinka keliauti į Džiungliją, o tebenorinti raganiukė gąsdinama plėšikais, šioji atsako, kad viską atiduotų vien už tokio nuotykio kvapą. Kokį didžiausią, įsimintiniausią nuotykį esate patyrusi? Kokio sau linkėtumėte kaip literatūros pasaulio atstovei, kaip vertėjai, apskritai kaip žmogui?

Ežys vėliau suvokia, kad negali bijoti to, ko nematei, reikia pačiam įsitikinti. „Atsikąsti ir sukramtyti“, – kaip sako raganiukė. Apskritai mėgstu save išbandyti, manau, su raganiuke puikiai sutartume. Kitas nuotykis – kaip vertėjai – greičiausiai būtų išversti knygą suaugusiesiems ir jokiu būdu nesustoti versti vaikams. Ir toliau daug skaityti. O kaip žmogui... Esu ekstremalių pojūčių mėgėja, šokau su parašiutu iš 3600 metrų aukščio, įkopiau į aukščiausią Slovėnijos viršūnę Triglavą, tad greičiausiai palinkėčiau sau daugiau kalnų, kuriuos beprotiškai myliu, daugiau žygių, daugiau kelionių, daugiau užsienio kalbų, nesustoti, judėti pirmyn. Ir jokiu būdu nepamirškime sveikatos. To linkiu visiems.

Šaltinis - bernardinai.lt

BERNARDINAI.LT
Žmonės - Išsamiai
APKLAUSA

Kas labiausiai motyvuotų likti Lietuvoje?

Geresnės ekonominės sąlygos Lietuvoje
Pakankamai geras atlyginimas Lietuvoje
Galimybė siekti karjeros Lietuvoje
Pasikeitusios šeimyninės aplinkybės
Lietuvoje būtų įvestas nemokamo mokslo įstatymas
Renginių kalendorius
Filmo LIETUVIŠKI SVINGERIAI premjera Londone
Filmo LIETUVIŠKI SVINGERIAI premjera Londone   Sutuoktiniai Simas ir Giedrė pajunta, kad jų seksualinis gyvenimas darosi panašus į grikių dietą. Tačiau vieną vakarą jie netikėtai atsiduria lovoj su dar viena moterimi. Giedrė po tokio nuotykio lieka lengvai sumišus, o Simui visiškai susisuka galva... Vyras kelia kartelę ir įkalba žmoną permiegoti su svingerių pora. Tik nei patys svingeriai, nei vakarėlis jų prabangiuose namuose nebus toks, kokio visi tikėjosi...   Bilietus...
Liko: 3 d.23 val.11 min.
Linksmos lietuviškos Kalėdos vaikams ir šeimoms Dahenham'e
Linksmos lietuviškos Kalėdos vaikams ir šeimoms Dahenham'e   Visus mažus ir didelius lietuvaičius š.m. gruodžio 2 dieną, sekmadienį 11.00 - 15.00 val. kviečiame į labai LINKSMAS LIETUVIŠKAS KALĖDAS Dagenham'e!   Šventėje nenuobodžiaus nei vienas!  Vaikus linksmins, su jais žais, dainuos, gros ir netgi stebuklus rodys bei kiekvienam vaikui skirs dėmesio ir žinoma, dovanos Kalėdų senelis iš Lietuvos! Tėvelius džiugins vaikų pasirodymai. Tėveliai...
Liko: 10 d.18 val.41 min.
TELE BIM BAM - Šventinis koncertas šeimai
TELE BIM BAM - Šventinis koncertas šeimai   „Tele Bim Bam“ – daugiau nei dvidešimtmetį gyvuojantis dainuojančių vaikų kolektyvas iš Lietuvos, įkurtas charizmatiškosios Neringos Čereškevičienės. Nors “Tele bim-bam” sudėtis kito daug kartų, grupės populiarumas nė kiek nesumažėjo: “Tele bim-bam” dainos džiugina ne tik vaikų, bet jų tėvelių širdis. Spalvingi vaikystės prisiminimai neretai siejami su atmintyje įstrigusiomis ir hitais tapusiomis dai...
Liko: 1 m.20 d.21 val.41 min.
Grupė RONDO | Gyvai
Grupė RONDO | Gyvai   Grupė „Rondo“ susibūrė 1976 metais provincijos miestelyje Šiluvoje. Pradžioje tai buvo mėgėjiškas ansamblis “Provincija”. Grojo savo malonumui, laisvu nuo mokslo metų.   Tačiau “Rondo” sparčiai populiarėjo. Jų dainas pradėjo dainuoti visa Lietuva ir 1984 metais Valstybinė filharmonija pasiūlė “Rondo” dirbti profesionaliu pagrindu. Taip prasidėjo naujasis grupės “Rondo” profesionalaus muzikavim...
Liko: 1 m.21 d.3 val.41 min.
Buvusių moterų reikalai 3 - LONDON
Buvusių moterų reikalai 3 - LONDON   Žiūrovų numylėtinis Vytukas sugrįžta!   Trečiojoje „Buvusių Moterų Reikalai“ dalyje jis užmegs net dvi naujas pažintis. Viena iš jų galbūt pavirs tvirta vyriška draugyste, o kita... Nejaugi nauja meile?   Stiprus humoras, arši vyriška konkurencija ir pirmą kartą BMR istorijoje – būsimų draugų protus sujauksianti moteris.   Mantas Stonkus, Rolandas Mackevičius ir Gelminė Glemžaitė populiariausiame h...
Liko: 1 m.28 d.5 val.11 min.
Rekomenduojami skelbimai
Visų FOTOAPARATŲ ir VAIZDO KAMERŲ REMONTAS -10% P...
£1.00
Garso klasifikavimo protokolas, akustiniai matavim...
£1.00
Užsakyti skelbimą
Kaina: Sutartinė
Užsakyti skelbimą
Kaina: Sutartinė
Užsakyti skelbimą
Kaina: Sutartinė