Nedidelė instrukcija, kurios pagalba naujienų skaitytojai galės savarankiškai analizuoti pranešimus apie įvykius pasaulyje, ir išskirti tai, kuo galima tikėti, o kuo – ne.
INFORMACIJOS SKLEIDIMAS ŽINIASKLAIDOJE
Žiniasklaida dažnai teigia, atseit ji atlieka informacijos skleidimo visuomenėje misiją. Iš esmės taip ir yra, tačiau problema ta, jog informacijos yra tiek daug, kad jos visos pateikti auditorijai neįmanoma, net jeigu darysi tai 24 valandas per parą. Dėl to žiniasklaida atsirenka konkrečius įvykius, vadovaudamasi savais interesais, redaktorių politika, valstybine politika ir t.t.
Sukurti vientisą įvykių pasaulyje paveikslą nepajėgi jokia žiniasklaidos priemonė. Visos jos kuria tik tokio paveikslo regimybę, kad skaitytojai ir žiūrovai jomis pasitikėtų.
Žurnalistika turi dvi pagrindines kryptis. Pirmoji orientuota į neišrankų skaitytoją: naujienos ir jas lydinčios ekspertų nuomonės. Antroji kryptis – skaitytojams, kurie nori viską išsiaiškinti savomis jėgomis ir dėl to teikia pirmenybę tik faktams, o paskui savarankiškai juos analizuoja. Tačiau realiai ir vieni, ir kiti galiausiai patenka į spąstus.
Iškraipymai, neteisingai sudėlioti akcentai, nutylėjimai ar faktų pateikimas tam tikru eiliškumu – visa tai sudėtingi ir tuo pat metu labai efektyvūs būdai valdyti visuomenės nuomonę. Atpažinti tuos būdus – reiškia išmokti skaityti naujienas.
PAGRINDINIAI KONKREČIOS NUOMONĖS IR NUOTAIKOS FORMAVIMO BŪDAI
Be rėksmingų antraščių, primityvių užsakomųjų straipsnių ir iškraipymų cituojant, esama ir kitų metodų, kur kas subtilesnių ir menkiau pastebimų (dėl to efektyvesnių), kurie įveikia skaitytojo „protinį imunitetą“ ir prasismelkia į sąmonę. Tokie metodai gali pakeisti požiūrį į tai, kas vyksta, o vėliau pakeičia ir pasaulėžiūrą apskritai. Štai keli iš jų.
1. Kruopščiai atrinkti faktai
Pranešime apie vieną ar kitą įvykį paminimi tik tie faktai, kurie atitinka leidinio redakcinę politiką, savininko interesus bei tiesioginių straipsnio užsakovų interesus.
Būtina suprasti, kad kiekvieną dieną politikos, ekonomikos ir kultūros pasaulyje įvyksta begalė pasitarimų, susitikimų, apvaliųjų stalų ir t.t. Paprastai kiekvienas toks renginys trunka po kelias valandas. Tačiau kai tuos įvykius nušviečia spauda, kiekvienam renginiui geriausiu atveju skiriamas nedidukas straipsnis, kuriame neįmanoma sutalpinti visos nuomonių įvairovės, atspindėti svarstytus klausimus ir diskusijose nuskambėjusius argumentus.
Iš pažįstamų ekspertų, kurie reguliariai duoda interviu, esu ne kartą girdėjęs, kad į eterį patenka tik tie vertinimai ir samprotavimai, kurie sutampa su redakcijos požiūriu. Jeigu gi interviu apskritai nesutampa su redakcijos politika, jums apie tai niekas nieko nepasakys, interviu paims ir įrašys, padėkos, tačiau į eterį neišleis ir į spaudą tas tekstas nepateks.
Tokiu būdu redakcija nemeluoja tiesiogine šio žodžio prasme, o viso labo publikuoja ne visus žodžius, pasakytus viena ar kita proga. Skaitytojui susidaro įspūdis, kad jis sužino faktus, bet jam retai šauna į galvą, kad faktus jam išdėstė toli gražu ne visus.
2. Parenkami ne patys tinkamiausi įvykių dalyviai
Bet koks, net kilniausias reikalas gali būti pavaizduotas kaip kažkas, apie ką net pasakoti nepadoru. Pavyzdžiui, vyksta mitingas, palaikantis konkrečias idėjas. Jeigu žiniasklaida suinteresuota sumenkinti renginio reikšmę, žurnalistai pasistengs surasti ir parodyti mitinguojančių tarpe žmones su abejotina reputacija (kokiu būdu tie žmonės šiuo momentu atsiras renginyje – atskiras klausimas).
Įvykis bus pateiktas skaitytojui ar žiūrovui tokiu scenarijumi: mitinguojantys galbūt ir teisūs, tačiau pasižiūrėkite, kas jų bendraminčiai ir darykitės išvadas. Po tokio vaizdo vargu ar kas nors rimtai žvelgs į įvykį.
ĮVYKIO MASTAS
Tarkime, rimtą karinį konfliktą galima pateikti kaip lokalinius susidūrimus. Jeigu opozicijos protestą reikia pavaizduoti nereikšmingu, tai greičiausiai jums parodys nedidelį būrelį žmonių, atsiskyrusį nuo minios. Jei opozicinė žiniasklaida transliuos tą patį renginį, tai ji, priešingai, filmuos patį minios centrą, kad susidarytų įvykio grandioiziškumo ir reikšmingumo įspūdis.
VĖLUOJANTIS PRANEŠIMAS APIE ĮVYKIUS
Paplitusi nuomonė, kad norint lošti biržoje, reikia skaityti verslo laikraščius. Tačiau informacija, kurios dėka galima išties daug užsidirbti, bus paskelbta tik po to, kai jos pagalba užsidirbs pagrindiniai rinkos žaidėjai. Galite neabejoti, profesionalai sužino visas svarbias naujienas ne iš laikraščių, kuriuos mes skaitome, o iš tų, kurie gali patekti į esminius sprendimus priimančių žmonių kabinetus.
LAIKRAŠTINĖ ANTIS IR TENDENCIJŲ FORMAVIMAS
Naujienų portalai ar laikraščiai neretai naudoja informaciją tam, kad pastūmėtų mus kažkokiems konkretiems veiksmams. Beveik kiekvieną dieną mes girdime, kad mums rekomenduoja investuoti į kažkokias akcijas, valiutą ar prekes. Tačiau tikri žaidėjai nelinkę dalintis išties pelninga informacija.
Dėl to tie patarėjai arba nelaiko savo siūlomos investicijos perspektyvia, arba klysta, o leidinys sąmoningai savo publikacijomis apie jo patarimus siekia pastūmėti rinkos dalyvius pasielgti būtent taip, o ne kitaip ir rezultate užsidirbti iš tokios melagingos informacijos.
Iškalbingu laikraštinės anties pavyzdžiu gali pasitarnauti atvejis, kai verslininkas O. T. susiruošė surengti savo banko IPO – išėjimą į tarptautinę akcijų rinką, kas leistų jam pasiskolinti nemenkų finansinių resursų verslo plėtojimui. Tačiau įvykio išvakarėse šalies žiniasklaidoje pasirodė informacija apie atseit rengiamą įstatymą, draudžiantį distancinį (paštu ar per kurjerius) sutarčių dėl kredito ir debeto kortelių sudarymą.
Nesunku nuspėti, kad po tokio pranešimo, minėto verslininko banko, kuris taip staigiai išsiplėtė būtent dėka distancinio sutarčių su klientais sudarymo, akcijų kaina smarkiai krito. Paskui paaiškėjo, kad tokio įstatymo nepriims, tačiau jaunam bankui taip ir nepavyko pritraukti užsienio investicijų tomis apimtimis, kurių jis teisėtai tikėjosi.
SVARBIAUSIO JUMS NEPAPASAKOS
Tiek valstybinių žinybų, tiek visuomeninių organizacijų lygmenyje vyksta begalė renginių, į kuriuos spauda nekviečiama. Arba tie posėdžiai ir renginiai turi dvi dalis – atvirą spaudai ir uždarą. Atviroje dalyje kalbama apie viską, kas turi patekti į spaudą, o uždaroje aptariami svarbiausi klausimai siaurame specialistų, nesuinteresuotų informacijos plitimu, rate. Dėl to nereikia apgaudinėti savęs, atseit, perskaitę kelis laikraščius jūs sukaupėte svarbios informacijos.
Patys svarbiausi dalykai išsakomi neviešai ir paprastas statistinis pilietis apie juos niekada nesužinos.
O jeigu visgi sužino, tai toji informacija greičiausiai jau prarado savo aktualumą.
GREITIS SVARBIAU UŽ PATIKIMUMĄ
Kasdieninės spaudos prigimtis tokia, kad mažai kas iš žurnalistų turi galimybę rimtai susimąstyti, apie ką bus rengiamas reportažas ar straipsnis.
Svarbiausias dalykas jų darbdaviams – greitis. Tarkime, Wall Street Journal, Financial Times ar Times paskelbė karštą naujieną. Būkite tikri, kad ją tučtuojau išvers į daugybę kalbų ir paskelbs šimtai leidinių iš viso pasaulio, tame tarpe ir pas mus, be jokių informacijos patikimumo patikrinimų.
Tačiau nereti atvejai, kai praėjus kelioms dienoms, naujienų šaltinis atsisako savo žodžių, prisipažįsta padaręs klaidą ruošiant medžiagą, tačiau to fakto pasaulis jau nepastebi, kadangi naujiena paskleista, nusėdo žmonių smegenyse ir gyvena praktiškai savarankišką gyvenimą.
Dėl to taip vadinami karšti pranešimai labai retai kada verti rimto dėmesio.
DĖMESIO NUKREIPIMAS
Žiniasklaida visada turi taip vadinamų „kišeninių“ informacinių įvykių, kurie užpildo informacinę erdvę arba visiškomis kvailystėmis, arba senais neišspręstais klausimais, kai iškyla reikalas nukreipti visuomenės nuomonę nuo kažkokių svarbių įvykių. Pavyzdys: gausūs pranešimai apie marginalios partijos pasiūlymą uždrausti vartoti česnaką ir panašios kvailystės.
Tokio pobūdžio absurdiškų temų svarstymas žiniasklaidoje, o paskui staigus jų dingimas iš eterio liudija ne apie žurnalistų kvailumą ar smulkmeniškumą, o apie tai, kad egzistuoja kažkoks žymiai svarbesnis informacinis įvykis, kuris ir slepiamas po tais absurdais.
PRIEŠTARINGA REDAKCINĖ POLITIKA
Bet kuris leidinys, norintis išsaugoti ar netgi pagausinti auditoriją, turi kartas nuo karto atsisakyti savo redakcinės politikos, skelbti kitokius požiūrius į įvykius, kad susidarytų įspūdis, jog įvykiai nušviečiami objektyviai. Tokie straipsniai greičiausiai bus pateikiami atitinkamu būdu: su pašaipa, pasipiktinimu ir pan. Ir tai labai dažnai nulemia skaitytojo nuomonę apie tai, kas rašoma.
KĄ DARYTI?
Būtina suprasti, kad visuose svarbiuose klausimuose susiduria keli vienas kitam prieštaraujantys interesai. Tokioje situacijoje didelė tikimybė, kad prieštaraujančių nuomonių šalininkai puls vieni kitus demaskuoti, o skaitytojas tokiu būdu gaus šansą tapti sąžiningu arbitru šiose rungtynėse. Pavyzdžiui, šį reiškinį galima stebėti Rusijos ir Vakarų informaciniame kare.
Skaitant naujienas reikia vadovautis tokiomis taisyklėmis.
Pirmiausiai, visada užduokite sau klausimus:
– Kas yra naujienų kanalo ar spaudos leidinio, iš kurio semiatės žinių, savininkas?
– Kokie pas tą savininką ekonominiai interesais ir politinės pažiūros?
– Kam naudingas vienas ar kitas straipsnis arba siužetas?
– Kokių politinių pažiūrų laikosi redakcija? Ne visada redakcijos pažiūros 100-u procentų sutampa su savininko interesais.
– Ar esama tekste aukščiau minėtų manipuliavimo metodų ir kokiu tikslu jie naudojami?
Antras dalykas. Pasekite visą įvykių grandinę, stebėkite, kaip keitėsi pateikiama informacija apie vieną ir tą patį įvykį savaitės, mėnesio ar netgi metų bėgyje.
Ne mažiau svarbu sugretinti informaciją su tomis žiniomis, kurias jau turite ar galite sužinoti iš knygų, žinynų, enciklopedijų.
Stenkitės tikrinti informaciją. Jeigu savo aplinkoje neturite jus dominančio įvykio liudininkų, skaitykite pranešimus iš įvairių šaltinių, įskaitant užsienio.
Jei būtent taip žvelgsime į žiniasklaidos pateikiamą informaciją, jūsų laukia daug atradimų ir savarankiškų išvadų, susijusių su aplink vykstančiais įvykiais.
Jeigu siūlomas skaitymo būdas jūsų dėl kažkokių priežasčių nepatenkina, patariu elgtis tokiu būdu.
1. Vietoje internetinių resursų ir dienraščių skaitykite savaitraščius ir mėnraščius, kuriuose dominuoja analitinė ir patikrinta informacija.
2. Vietoje kasdieninių TV reportažų ir radijo laidų žiūrėkite svaitės naujienų apžvalgas savaitgaliais, jose gerokai mažiau ažiotažo, o informacija pateikiama labiau koncentruotu pavidalu.
3. Skaitykite informacinių agentūrų naujienų srautus. Paprastai būtent agentūros gauna didžiumą informacijos, dėsto ją trumpai ir siunčia į tuos pačius laikraščius. Dar daugiau – nemažai agentūrų skelbiamų naujienų apskritai nepatenka į populiarią žiniasklaidą.
4. Jeigu naujiena – tai kažkokio svarbaus asmens pasisakymas, negaiškite laiko jo žodžių perpasakojimams, o tiesiog perskaitykite jo pasisakymą ištisai.
Ir nesijaudinkite dėl galimybės pražiopsoti kokį nors įvykį. Pirmas dalykas – naujienų, kurios daro tiesioginę įtaką mūsų gyvenimui yra ne tiek jau ir daug. Antra – kolegų ir mano paties patirtis byloja, kad visas svarbias naujienas jūs vienaip ar kitaip sužinosite iš kitų žmonių, kurie vis tiek nesiliaus skaityti ir žiūrėti kiekvieną dieną.
Atsilaisvinusį laiką galima bus panaudoti kam tik norite, tame tarpe skaitymui knygų, kurios atlaikė laiko išbandymą, ar kurias rekomenduoja draugai. Ir nepamirškite, ką pasakė Markas Tvenas: „Tas žmogus, kuris neskaito gerų knygų, neturi pranašumo prieš žmogų, kuris apskritai nemoka skaityti“.
Šaltinis - versijos.lt