Rugilė Bausytė ir Justinas Kiškis 

Stebuklingai bėga dienos ir gyvenime įsivyrauja rutina. Prabėgo savaitė, tačiau, atrodo, kad nieko neįvyko. Jeigu kažkas paklaustų, ką šiuo metu veikiame gyvenime, tegalėtume atsakyti – dirbame. Netgi tikslo turėjimas po truputį vis mažiau imponuoja ir teikia ryžto tik labai trumpoms atkarpoms. Kartais tikrai atrodo, kad viską bandome padaryti sunkiausiu keliu ir viską reikia mesti, bet kaskart atrandame dalykų, kurie skatina keltis ir arti. #KitaipPoPasaulį. 

Visas dienas suskambus 3.30 val. žadintuvui norisi verkti ir tiesiog ignoruoti realybę. Kaskart vis kyla klausimas: „O gal nesikelti?“ Toks jausmas, kad kartais bereikalingai grįžtame namo, nes vienintelis dalykas, kuris mus atplėšia nuo darbo yra miegas.

Juokinga, bet ir tai ne visiškai. Trečiadienio naktį per miegus pajudinus Justiną šis atsisuko ir atsakė: „Sorry, I have to clean this table.“ Tai frazė, kurią imituodami britišką akcentą kasdien šimtus kartų pasakome anglams, beskubantiems užsiimti stalelį restorane piko valandomis.

Pasirodo, kad nuo muzikos, skambančios darbe, anglų kalbos ir šabloninių frazių taip lengvai nepabėgsi ir uždavinys darbą palikti už namų durų nėra toks paprastas.

Trečiadienio naktį per miegus pajudinus Justiną šis atsisuko ir atsakė: „Sorry, I have to clean this table.“

Pirmiausia, judėti pirmyn skatina lentelė, kurioje matome jau uždirbtus savo pinigus. Kasdien ją papildydami trečdaliu Lietuvos minimumo galvojame apie tai, kiek daug durų tie pinigai mums atidarys vėliau šiais metais ir kiek daug mes pamatysime. Galbūt, kartais verta susiaurinti savo akiratį ir vis dėlto tapti tuo juodadarbiu, kuris eina į darbą, kurio nemėgsta, tam, kad galėtum akiratį praplėsti vėliau.

Šiuo metu šis mašinizmas tikrai nekelia šiltų jausmų ir laimės jausmas yra kažkur labai toli, bet šviesios dienos jau matosi už kampo. Liūdniausia tai, kad pats darbas mums yra tokia kančia ne dėl savo paties pobūdžio, o dėl bendros psichologinės būsenos. Galbūt, dirbdami po aštuonias valandas per dieną ir turėdami laisvadienių į jį žiūrėtumėm kitaip, juk mūsų darbovietėje yra nemažai čia sėkmingai darbą dirbančių daug metų iš eilės žmonių, tačiau dabar mums tai atrodo neįmanoma.

Be abejonės, kiekvieną savaitę daugiausiai nerimo kelianti dalykas yra straipsnio rašymas, kuris jau savotiškai tapo pagalba minčių ir įvykių susidėliojimui į lentynėles mums patiems, tačiau kartu ir sudėtingu uždaviniu kiekvieną savaitę, kurios, atrodo, yra viena ilga atkarpa be galo, juk tiek pirmadienis, tiek sekmadienis mums – darbo diena, atrasti kažką naujo ir verto aprašymo.

Darbas / Asmeninio archyvo nuotrauka

Antradienį Justinas išėjo ieškoti tinkamų raktų mūsų dviračiams taisyti į aplink įsikūrusias parduotuvėles ir pas kaimynus. Pavyko ne tik gauti reikiamus raktus, bet ir darbo pasiūlymą – netoliese bebaigiamo įkurti indų restorano savininkai pasiūlė tapti padavėjais jų restorane. Į „darbo pokalbį“ ėjome apsirengę treningais ir su šlepetėmis.

Ant laiptų priešais restoraną sėdėjo du vidutinio amžiaus indai ir išsišiepę valgė didelę šeimyninę picą. Išklausėme jų siūlymą dirbti vakarais po kelias valandas jau po mūsų darbo ir persimetėme keliais žodžiais apie restoraną apskritai. Tik atėjus iškart kilo idėja juos pakalbinti ir sužinoti daugiau apie paties restorano idėją ir atsiradimą, todėl sutarėme pas juos užeiti sekmadienį ir pasikalbėti.

Restorano savininkai yra keturi šefai: Rajeev, Deepak, Dharmendra ir Parvinder, kurie maistą įvairiausiose įstaigose gamina jau daugiau nei 30 metų. Visi jie susipažino jaunystėje, nes buvo draugų draugai, kuriuos vienijo tie patys pomėgiai. Šiuo metu kartu su savo šeimom jie keliauja po Angliją ir stengiasi populiarinti indų virtuvę visoje šalyje. Kai juos kalbinome, sėdėjome jau pusiau įrengtame restorane „Atithi“ („Guest is God“) ir kalbėjomės su dviem iš keturių šefų.

Akivaizdu, kad visi keturi buvome labai pavargę ir po ilgos darbo dienos, tačiau puikiai nusiteikę pasidalinti mintimis. Pirmasis klausimas, kuris kilo pamačius šį restoraną Castle Doningtone, buvo: „Kodėl čia?“

Abu šefai su didžiuliu užsidegimu ėmė aiškinti, kad jų idėja yra sujungti tradicinę indų virtuvę su anglų virtuve, papildyti savuosius receptus anglų vartojamais ingredientais ir, svarbiausia, mokyti kitus pažinti maistą ir dalintis įgytomis žiniomis. Gražu buvo matyti tą nepaprastą užsidegimą jų akyse kalbant apie maistą ir tai, kaip vienas ingredientas gali pakeisti viso patiekalo pobūdį ir skonį: daug jų pavadinimų nesupratome dėl indiško akcento, daug nesupratome, nes apskritai apie juos girdėjome pirmąkart, tačiau matėme, kiek daug tai jiems reiškia.

Indų restoranas / Asmeninio archyvo nuotrauka

Visi keturi šefai maisto gaminimu susidomėjo dar vaikystėje ir, kaip ir galima tikėtis, išmoko iš savo mamų, kurios ruošdavo jiems maistą vaikystėje. Sukauptas žinias iš šeimos šefai patobulino kulinarijos universitete ir pradėjo, kaip jie patys vadina, maisto kelionę. Šis restoranas draugų kompanijai jau antrasis, pirmąjį jie atidarė Lesteryje, kitame netoliese esančiame šiek tiek didesniame miestelyje. Vyrai pasakojo, kad, pvz., Londone indų maistas jau yra labai išpopuliarėjęs ir gavęs vardą, o tolimesniuose miesteliuose jis vis dar gana neįprastas reiškinys, kuriuo galima nustebinti, taigi, būtent tai jie ir bando padaryti.

Visą laiką klausydami jų pasakojimo galvojome, kiek daug reikia turėti drąsos išvažiuoti į svetimą šalį, kurios kultūra ir supratimas apie maistą yra absoliučiai kitokie, ir bandyti padėti kitiems pajausti maisto skonį tokį, koks jis atkeliauja iš Azijos. Kita vertus, indų kultūra Anglijoje nėra toks netikėtas reiškinys, čia tik mes vis dar turime tą iš Lietuvos atsineštą nuostabą pamačius kažką užsienietiško. Kaip jie mums ir aiškino, Anglijoje yra 12000 pristatymą į namus siūlančių indų maisto restoranų – tai yra didžiulis skaičius, taigi, indų maistas yra mėgstamas ir populiarus, o ši kultūra jau tapo neatsiejama Anglijos dalimi.

Kai pagalvoji, net ir kalbėdami apie kažkokius imigrantų ribojimus ir, apskritai, nacionalistinius siekius negalėtume paneigti, kad Anglijos visuomenė ne tik kad nėra vienalytė, tačiau ir dėl bendros istorijos su Indija, ir dėl šiais laikais Anglijoje susikūrusios didžiulės indų bendruomenės, turi labai daug bendro su šia kultūra. Tūkstančiai indų šeimų, kaip ir šie mūsų kalbinti žmonės, keliasi į Angliją – galimybių šalį, ir bando savo kultūrą puoselėti čia įvilkdami į dailų, anglišką pavidalą.

Kaip svarbu turėti aistrą gyvenimui ir dalyką, kurį gerą daryti, o, svarbiausia, koks didelis ir reikšmingas dalykas yra šeima ir jos palaikymas.

Taip norėtųsi, kad ir lietuviška kultūra turėtų tokias stiprias šaknis ir žmones, kurie tomis šaknimis didžiuotųsi ir net ir būdami labai toli puoselėtų ir rodytų kitiems. Tą mes ir bandysime padaryti. Nors pokalbis su jais truko neilgai, tačiau darkart privertė pamąstyti apie tai, kaip svarbu turėti aistrą gyvenimui ir dalyką, kurį gerą daryti, o, svarbiausia, koks didelis ir reikšmingas dalykas yra šeima ir jos palaikymas, nesvarbu, į kokias gyvenimo avantiūras besileistum.

Skaičiuojame dienas, likusias dirbti, ir stengiamės kasdien atrasti kažką gražaus ir džiuginančio. Beprotiškai laukiame būsimų nuotykių, šeštadienį įsigijome bilietus į Ameriką (Niujorką pasieksime spalio 3 dieną) ir tiesiog planuojame. Nors šis gyvenimo etapas sunkus, jis labai labai praturtins ir turtina jau dabar.

Po darbo / Asmeninio archyvo nuotrauka

Kasdienė mūsų dienotvarkė:

Žadintuvas 3.30 val.

Išvažiuojame iš namų 4.20 val.

Darbas 5–17 val.

Grįžtame namo 17.30 val.

Namų ruošos darbeliai iki 21.30 val.

Einame miegoti 21.30 val.

Po darbo / Asmeninio archyvo nuotrauka

Šaltinis - lzinios.lt