į viršų
Pokalbiai
RSS Kanalas
Facebook
Atsiliepimai
Kontaktai
Google+
Twitter
YouTube
Šiandien: 851 Vakar: 1181 Narių: 3197 Skelbimų: 2563
Naujas skelbimasNemokamaiMano skelbimai (0)Bilietai
#KitaipPoPasaulį: Panama – čia laikas sustojo ir ramybė tvyro ore 0
Panama / Asmeninio archyvo nuotrauka

Rugilė Bausytė ir Justinas Kiškis

Panama labai graži. Kelionė iki savanorystės vietos užtruko septynias su puse valandos, tačiau tai, kur esame, verta kiekvienos minutės. O esame mes netoli Santos Katalinos, mažyčio kaimelio, kuriame gyvena maždaug trys šimtai vietinių. 
 

Didžioji dalis miestelio įstaigų, kurias būtų galima suskaičiuoti ant pirštų, yra skirta žmonėms, norintiems išbandyti visas panamietiškas vandens pramogas: plaukiojimą, nardymą, banglenčių sportą, nes šiame regione paplūdimiai yra vieni iš geriausių visoje šalyje, o prie pat stūkso įstabioji Koibos sala, garsėjanti nepaprasta gamta.

Jeigu tu esi baltas, vadinasi, turtingas.

Tačiau visas regionas vien dėl sudėtingo susisiekimo nėra dažnai lankomas turistų. Tiksliau, jis yra lankomas labiau specifinių žmonių, norinčių pamatyti daugiau autentikos. O vieta, kurioje savanoriaujame mes, apskritai, yra nedidelis vienkiemis vidury lapijos.

Panamoje nusileidome pirmadienį pirmą valandą nakties. Šioje šalyje nėra naktinių autobusų, tiksliau, netgi oficialaus autobusų tvarkaraščio nėra. Taigi, nakvojome oro uoste. Tik pramerkus akis mus džiugiai pasveikino dešimtys smalsių, atrodo, rėkte rėkiančių: „Oho, baltieji žmonės!“ rudų akių, įbestų tiesiai mums į veidus.

Užsidėjome kuprines ant pečių ir pajudėjome link „autobusų stotelės“. Nesupraskite neteisingai, toks dalykas Panamoje nelabai egzistuoja. Vieta autobusams sustoti yra panašesnė į suoliuką, stovintį vidury niekur. Jokių ženklų, jokių tvarkaraščių, tiesiog daug žmonių, susibūrusių į vieną vietą ir kantriai lūkuriuojančių kažkada (laikas nežinomas) pasirodysiančios transporto priemonės.

Paprastai turistai net nesivargindami oro uoste pasičiumpa taksi ir važiuoja savais keliais. Tačiau taksi kainuoja maždaug dvidešimt dolerių, o mes tiek pinigų neturėjome. Tiesa, taksistams tai nelabai suprantama: jeigu tu esi baltas, vadinasi, turtingas.

Visą dieną, kurią praleidome mieste, mus lydėjo nuolatinis pravažiuojančių taksistų signalizavimas ir stabtelėjimai pravėrus langą, viltingai ištariant: „Taksi?“. Šioje šalyje pėsčiomis vaikščiojantys šviesaus gymio žmonės yra hipsteriai ir tai nepalengvina reikalų.

Prisiskaitę straipsnių apie tai, kad iki miesto galima nusigauti už 1,25 dolerio mes šiaip ne taip atėjome į stotelę. Pabandžius pasiteirauti, ar kažkas iš joje stovinčių žmonių kalba angliškai, teko nusivilti. Vis dėlto mums pagalbos ranką ištiesė jaunas vaikinukas, kuris išgirdęs turgaus, į kurį norėjome patekti pavadinimą, atsakė: „Wait for the big bus. Big bus, okay?“ („Laukite didelio autobuso. Didelio autobuso, gerai?“). Matyt, autobusų numeriai yra neegzistuojantis dalykas.

Belaukiant „didžiojo“ autobuso, stebėjome žmones. Staiga signalizuodamas stotelėje sustojo mini autobusiukas. Galvojome, kad čia kažkoks pokštas, tačiau, atsivėrus aštuonvietės mašinos durims, pasimatė mažiausiai penkiolika galvų, išlipo vyras, rėkiantis krypties pavadinimą, o į jau ir taip sausakimšą automobilį plūstelėjo dar bent penki žmonės. Pasirodo, tai ne šiaip sau automobilis, tai – Panamos viešasis transportas. Kažkoks žmogus sugalvojo, kad gali užsidirbti vežiodamas žmones. Ne, tai ne registruotas mikroautobusiukas, tai ne „Uber“, tai tiesiog automobilis, atvykstantis į tam tikrą vietą, tam tikru metu, o vietiniai apie tai žino ir yra pasiruošę.

Po kažkiek minučių nuo šio smagaus reginio į stotelę atvažiavo ir „didelis“ autobusas. Gal geriau sakyti ne atvažiavo, o atskriejo. Sustojus autobusui, stipriu rankos stumtelėjimu duris atidarė tamsaus gymio, vidutinio ūgio jaunas vaikinukas, vilkintis kostiumines kelnes, plonus aptemptus marškinėlius, išryškinančius visus raumenis, ir pasipuošęs auksine grandinėle, laikrodžiu bei lakuotais mokasinais.

Išlipęs jis keliskart riktelėjo autobuso krypties pavadinimą ir rankos mostu pakvietė žmones į vidų. Iki šiol bandome suvokti, kokia yra šio vaikinuko profesija. Įlipę vidun, atsisėdome ant žemės tarp gausybės vietinių, kurie net neslėpė nusistebėjimo žvilgsių: „Baltieji žmonės viešajame transporte??“

Valandą važiavome ir, galiausiai... atvykome ne ten, kur mums reikėjo. Autobusas sustojo keistame, atrodo, negyvenamame rajone ir tai tikrai nebuvo turgavietė. Kaip grįžti atgal – nežinia. Nuėjome į kažką panašaus į stotelę, tačiau tokioje vietoje gali tekti laukti tris minutes arba tris valandas. Vienu metu jau buvome nusprendę lipti į vieną iš pypsinančių taksi ir nuvažiuoti iki reikiamos vietos. Pamąstymus nutraukė staiga sustojęs juodas džipas.

Sutrikome, pagalvojome, kad čia bus dar vienas „viešojo“ transporto atstovas su dešimčia žmonių penkiavietėje mašinoje. O, pasirodo, tai buvo geros širdies žmogus, sustojęs mus pavežti: „Man, I saw you and said to myself: they are not going to make it to the downtown, I have to help them.“ („Velnias, aš pamačiau jus ir pasakiau sau: „Jie tikrai nepasieks senamiesčio, aš turiu jiems padėti.“)

Palaukit, ką? Kaip dar keisčiau ir netikėčiau galėtume sukonstruoti mūsų kelionę iki turgaus?

Pasirodo, sutiktas nepažįstamasis yra panamietis gidas, vedęs vokietę, su kuria atidarė kompaniją ir dabar vežioja žmones po įvairiausias Panamos vietas. Kai sužinojo, kad mes iš Lietuvos labai nudžiugo ir pasakė, kad turėjo lietuvę merginą, lankėsi Lietuvoje. Išgirdęs mūsų istoriją, jis susidomėjo, davė vizitinę kortelę ir paprašė jam ir žmonai parašyti į elektroninį paštą. Taip pat pasiūlė atvykti ir pagyventi pas juos Couchsurfing (priimi žmones į savo namus be jokio mokesčio) principu. Palaukit, ką? Kaip dar keisčiau ir netikėčiau galėtume sukonstruoti mūsų kelionę iki turgaus?

Ogi taip, kad atvykę į miestelį, kuriame turėjome persėsti į autobusą, vykstantį į Santa Katliną, sužinojome, jog artimiausias toks bus penktą ryto. Ir štai mes su dviem kuprinėm, kuriose visas mūsų turtas, likome aklinoje tamsoje septintą valandą vakaro. Šalia buvo stoties, kurioje iš pradžių planavome nakvoti, tačiau teko pakeisti planą, kai po dešimties minučių nuo mūsų atvykimo ji buvo uždaryta.

Tad teko griebtis seno gero pagalbos šiaudo – tranzavimo. Bet panamiečiai gudrūs, jie už dyką nestoja. Jeigu taksi iki Santos Katalinos mus būtų nuvežusi už 45 dolerius, tai vietiniai mus būtų nuvežę už 25. Taigi, po valandos pastagų rezultatas buvo gausybė sustojusių taksi, keletas pro šalį lekiančių vyrų replikų Rugilei (toks elgesys būdingas panamiečiams), pokalbis su gatve dviračiu važiavusiu ir lengvu alkoholio kvapu dvelkusiu Panamos saugumo įstaigos darbuotoju ir neviltis.

Kai staiga visoje gatvėje dingo elektra, nusprendėme, kad tai yra laikas nebetaupyti ir pasirūpinti saugumu. Sėdome į taksi ir susitarėm, kad iki paties viešbučio mus nuveš už trisdešimt dolerių. Nuo tada viskas ėmė panašėti į sėkmės istoriją. Po valandos kelio vingiuotais kaimelių keliais privažiavome ženklą su mūsų viešbučio pavadinimu, rodančiu nusukti į duobėtą kelią pievoje.

Pradėjus juo važiuoti darėsi vis įdomiau. Priešais akis išniro pulkas karvių, o vėliau ir keletas arklių, praskrido pulkelis šikšnosparnių. Galiausiai, prasukę pro porą iguanų išvydome keletą mažų baltų namelių. Mus pasitiko rūstus viešbučio ūkvedys, kuris pagalvojo, kad esame klientai, ir iškart nuvedė į jiems skirtą kambarį. Išgirdęs, kad mes savanoriai (visa komunikacija su vietiniais vyksta ispanų kalba su „Google“ vertėjo pagalba), jis be jokių ceremonijų mus nuvedė į savanorių namelį ir tiesiog išėjo.

Kitą rytą viešbutyje pasirodė viešbučio vadovas Mateo. Jis neatrodo, kaip galima būtų įsivaizduoti rimtą poziciją užimantį žmogų, priešingai – tai žmogus, persismelkęs panamietiška atostogų dvasia.

Vos tik mus pamatęs jis plačiai nusišypsojo: „Guys, welcome to Hibiscus Garden. How are you? Today is a chill day, let‘s go surfing.„ („Sveiki atvykę į „Hibiscus Garden“. Kaip jūs? Šiandien yra atsipūtimo diena, važiuojam paplaukioti banglentėm“). Nuo pirmųjų sekundžių viskas atrodė taip lengvai.

Mateo yra 26-erių metų italas šioje vietoje pradėjęs dirbti prieš mėnesį. „Hibiscus Garden“ įsigijo amerikičių reperis, nusprendęs visą vietą atnaujinti ir tai daryti pradėjo nuo darbuotojų. Turistų sezonas prasidės gruodžio pradžioje, todėl dabar visa veikla priklauso nuo mūsų pačių, suprask, mes čia buvome paimti ne juodam darbui, o palaikyti kompaniją ir generuoti idėjas bei atlikti lengvus vietos patobulinimo darbus. Šią savaitę surentėme skėtį iš palmių ir mozaika išdailinome senus viešbučio gultus.

„Hibiscus Garden“ nėra tradicinis viešbutis su gausybe oficialumų ir patogumų. Jame nėra šilto vandens, internetas yra tik kartais ir labai silpnas. Čia dirba trys nuolatiniai darbuotojai: vadovas ir du ūkvedžiai, kurie daro kažką nelabai apčiuopiamo, bet daro. Viskas šioje vietoje tvarkoma laisvai: nereikia specialios aprangos, nereikia ypatingų manierų. Svarbiausia, nėra didžiulės atskirties tarp darbuotojų ir klientų.

Jau dabar žinome, kad bent dvi gyvenimiškų įgūdžių skiltys: maisto gaminimas ir ispanų kalba, po šo mėnesio bus patobulintos.

Pavyzdžiui, vieną vakarą po vakarienės mes tiesiog likome sėdėti su suome, gyvenančia Kalifornijoje ir atidariusią austrių restoraną Aliaskoje. Dvi valandas diskutavome apie politines realijas, suomių ir lietuvių santykius su Rusiją, pabėgėlius. Maistą klientams, kurių būna maždaug šeši, gamina pats Mateo. Jis pasirodo, baigęs kulinarijos mokyklą. Ir gamina jis taip, kaip gamintų namie: dosniai, neskuba, visi ingredientai švieži, gerai nuplauti. Tai yra absoliutus kontrastas su tuo, ką mes matėme konvejeryje Anglijoje. Mes dalyvaujame kiekviename gaminimo procese ir mokomės. Todėl jau dabar žinome, kad bent dvi gyvenimiškų įgūdžių skiltys: maisto gaminimas ir ispanų kalba, po šo mėnesio bus patobulintos.

Kol kas tik pratinamės prie naujos atmosferos ir šalies įmantrybių, tačiau jaučiamės puikiai. Šis mėnesis yra absoliučiai kitoks negu prieš tai buvę trys, čia laikas sustojo ir ramybė, atrodo, tvyro ore. Gera grįžti prie kažkokio pastovumo, tačiau kartu mokytis daugybės naujų dalykų ir prisijaukinti dar vieną naują žmogų, su kuriuo leisime labai daug laiko. Gera.

Šaltinis - lžinios.lt


 

LZINIOS
Straipsniai
„UNESCO“ PASAULIO PAVELDO STATUSAS – TIK PRESTIŽAS AR IR ATSAKOMYBĖ?
0 komentarai
UNESCO pasaulio paveldo vertybės – tai valstybės prestižas. Nors Lietuva maža valstybė, globaliu mastu įvertinti net keturi kultūros paveldo objektai. Tai turėtų būti ne tik garbė, tačiau ir didelė atsakomybė. Visgi naujausiais Valstybinės kultūros paveldo komisijos duomenimis, praktikoje UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos ir kitų tarptautinių dokumentų nuostatos nėra taikomos – Lietuvos teisės aktai nesuderinti su konvencijos nuostatomis, o dažnai netgi joms priešingi.
APKLAUSA

Kas labiausiai motyvuotų likti Lietuvoje?

Geresnės ekonominės sąlygos Lietuvoje
Pakankamai geras atlyginimas Lietuvoje
Galimybė siekti karjeros Lietuvoje
Pasikeitusios šeimyninės aplinkybės
Lietuvoje būtų įvestas nemokamo mokslo įstatymas
Renginių kalendorius
Filmo LIETUVIŠKI SVINGERIAI premjera Londone
Filmo LIETUVIŠKI SVINGERIAI premjera Londone   Sutuoktiniai Simas ir Giedrė pajunta, kad jų seksualinis gyvenimas darosi panašus į grikių dietą. Tačiau vieną vakarą jie netikėtai atsiduria lovoj su dar viena moterimi. Giedrė po tokio nuotykio lieka lengvai sumišus, o Simui visiškai susisuka galva... Vyras kelia kartelę ir įkalba žmoną permiegoti su svingerių pora. Tik nei patys svingeriai, nei vakarėlis jų prabangiuose namuose nebus toks, kokio visi tikėjosi...   Bilietus...
Liko: 3 d.22 val.29 min.
Linksmos lietuviškos Kalėdos vaikams ir šeimoms Dahenham'e
Linksmos lietuviškos Kalėdos vaikams ir šeimoms Dahenham'e   Visus mažus ir didelius lietuvaičius š.m. gruodžio 2 dieną, sekmadienį 11.00 - 15.00 val. kviečiame į labai LINKSMAS LIETUVIŠKAS KALĖDAS Dagenham'e!   Šventėje nenuobodžiaus nei vienas!  Vaikus linksmins, su jais žais, dainuos, gros ir netgi stebuklus rodys bei kiekvienam vaikui skirs dėmesio ir žinoma, dovanos Kalėdų senelis iš Lietuvos! Tėvelius džiugins vaikų pasirodymai. Tėveliai...
Liko: 10 d.17 val.59 min.
TELE BIM BAM - Šventinis koncertas šeimai
TELE BIM BAM - Šventinis koncertas šeimai   „Tele Bim Bam“ – daugiau nei dvidešimtmetį gyvuojantis dainuojančių vaikų kolektyvas iš Lietuvos, įkurtas charizmatiškosios Neringos Čereškevičienės. Nors “Tele bim-bam” sudėtis kito daug kartų, grupės populiarumas nė kiek nesumažėjo: “Tele bim-bam” dainos džiugina ne tik vaikų, bet jų tėvelių širdis. Spalvingi vaikystės prisiminimai neretai siejami su atmintyje įstrigusiomis ir hitais tapusiomis dai...
Liko: 1 m.20 d.20 val.59 min.
Grupė RONDO | Gyvai
Grupė RONDO | Gyvai   Grupė „Rondo“ susibūrė 1976 metais provincijos miestelyje Šiluvoje. Pradžioje tai buvo mėgėjiškas ansamblis “Provincija”. Grojo savo malonumui, laisvu nuo mokslo metų.   Tačiau “Rondo” sparčiai populiarėjo. Jų dainas pradėjo dainuoti visa Lietuva ir 1984 metais Valstybinė filharmonija pasiūlė “Rondo” dirbti profesionaliu pagrindu. Taip prasidėjo naujasis grupės “Rondo” profesionalaus muzikavim...
Liko: 1 m.21 d.2 val.59 min.
Buvusių moterų reikalai 3 - LONDON
Buvusių moterų reikalai 3 - LONDON   Žiūrovų numylėtinis Vytukas sugrįžta!   Trečiojoje „Buvusių Moterų Reikalai“ dalyje jis užmegs net dvi naujas pažintis. Viena iš jų galbūt pavirs tvirta vyriška draugyste, o kita... Nejaugi nauja meile?   Stiprus humoras, arši vyriška konkurencija ir pirmą kartą BMR istorijoje – būsimų draugų protus sujauksianti moteris.   Mantas Stonkus, Rolandas Mackevičius ir Gelminė Glemžaitė populiariausiame h...
Liko: 1 m.28 d.4 val.29 min.
Rekomenduojami skelbimai
Visų FOTOAPARATŲ ir VAIZDO KAMERŲ REMONTAS -10% P...
£1.00
Garso klasifikavimo protokolas, akustiniai matavim...
£1.00
Užsakyti skelbimą
Kaina: Sutartinė
Užsakyti skelbimą
Kaina: Sutartinė
Užsakyti skelbimą
Kaina: Sutartinė