Rugilė Bausytė ir Justinas Kiškis

Štai ėjo ir praėjo dar viena savaitė ir pirmojoje mūsų stotelėje liko mažiau nei dvi savaitės. Nesitiki ir, matyt, dar ilgai nesitikės. Žiūrime į tuos visus žmones, sėdinčius restorane, geriančius ir valgančius prieš būsimus linksmumus ir nors ir suprantame, kad jau tuoj tuoj mes būsime jų vietoje, tik kad sparnus kelsime daug toliau ir ilgesniam laikui, nesitiki. Šetadienį Justinui atnešus maisto porai merginų jos paklausė: „Isn‘t it sad just to see so many people flying somewhere and working here?“. Ir, žinot, ką? Ne! Nes už poros savaičių AMERIKA!

Dabar viskas tiesiog bėga. Kai draugai paklausia, kaip sekasi, net nežinai, ką atsakyti, nes viskas yra tiesiog darbas.

Va tai yra pati geriausia motyvacija: žiūrėti į jaunus žmones iš patyrusio žmogaus perspektyvos su pagarba, o ne pašaipa jaunuolių požiūriui.

Grįžti namo, pamiegi, atsikeli ir važiuoji atgal, o 12 valandų ten prabėga beprotiškai greitai. Visąlaik žinai, kad tik atėjus į darbą, papulsi į piko valandą, kai žmonių oro uoste yra beprotiškai daug.

Tas dvi valandas, nesvarbu, kokį darbą bedarytum: valytum staliukus, aptarnautum žmones bare, nešiotum maistą, būsi įtrauktas maksimaliai ir net sekundės žvilgtelėti į laikrodį ar nueiti į tualetą neturėsi. Sunku, bet puikus būdas atsibusti, ir jeigu dar eidami pro darbovietės duris būname apsimiegoję, tai tik užsirišę prijuostes stebuklingai įgaunam jėgų „ištraukti“ dar vienai dienai, o žmonių masė veikia it pūkštelėjimas į tvenkinį sausio viduryje.

Po poros valandų vajaus viskas nurimsta ir tuomet prasideda skubaus „žaizdų laižymo“ metas: tai, kas sudužo, išvaloma, tai, kas perstumta, grąžinama į savas vietas.

Po valymo periodo ateina dar viena žmonių banga tik jau daug mažesnė. Tuomet dirbti būna malonu, nes turi veiklos, tačiau ir laiko bei erdvės atsikvėpti. O tada jau štai ir mūsų pertrauka: visuomet valgome apie pusę vienuolikos ryte ir po pusvalandžio vėl grįžtame į darbą.

Pertrauka simbolizuoja pirmojo dienos etapo pabaigą. Prasidėjus popietinei pamainai, neretai pasikeičia ir mūsų darbo pobūdis ir vėl ateina didžiulis vajus, tada vėl atsistatymo metas ir viskas vėl taip pat, kaip ir buvo ryte. Ir taip kasdien.

Praėjus jau daugiau nei pusantro mėnesio šioje darbovietėje, norėtųsi sakyti, kad ilgiau trijų mėnesių čia „traukti“ neįmanoma: nuolatinis triukšmas, masės žmonių, kurios po savęs palieka šiukšlynus, visas inventorius besidėvintis akyse, ir bent vienas prietaisas kasdien yra sugedęs.

Kita vertus, būtų kvaila sakyti, kad tos pora valandų beprotiško vajaus nesuteikia adrenalino ir jausmo, kad darai kažką svarbaus. Matyt, bet kurio darbuotojo paklausus apie piko valandas, atsakymas būtų, kad jos yra beprotiškai sunkios ir išsiurbiančios viską, tačiau kiekvienas slaptai jų laukia ir mėgaujasi joms atėjus. Mes nesame išimtis. Kai jauti, kad darbe kažką darydamas prisidedi prie bendro irimosi į priekį, jautiesi svarbus. O ko daugiau reikia? Taigi, keista, bet prieš porą dienų išlindo net ir menkas prisirišimo prie vietos jausmelis, kuris ganėtinai suvirpina širdį, kai pagalvoji, kad jau tuoj pabaiga.

Kaip visada, nuotykių yra ir namie: į namus atsikraustė dar vienas paslaptingas žmogus ir visą savo maistą susidėjo į mūsų lentynas ir šaldytuvą. Pirmadienį turime laisvadienį, todėl tikimės, kad pavyks su juo susipažinti ir atsiprašyti už nešvarius puodus, kuriuos rado atsikraustymo dieną. Džiaugiamės nauja Justino šukuosena, nes su mumis dirbantiems lietuviams pavyko sušelpti skutimosi mašinėlę, taigi, visi netikėti su virtuvinėmis žirklėmis palikti plaukų vingiai pataisyti. Nemaloni staigmena nustebino penktadienį ryte prieš darbą: Justinas vonioje rado vorą. Juk kartu smagiau...

Šią savaitę daugiausiai apmąstymų sukėlęs dalykas buvo jaunystė. Jeigu esi jaunas, ar tai reiškia, kad esi nerimtas ir mažai ką tesupranti? Galbūt tas laisvumas ir ambicingumas tėra gyvenimo neteisybės ir blogų emocijų nesuterštas mąstymas?

Juk tie, kas svajoja, keliauja daug toliau negu tie, kurie sau tiesiog pasako, kad toliai yra uždraustas ir nepasiekiamas vaisius. Mokykloje vaikai nuolat girdi tuos žodžius: „pagyvensi – pamatysi“. Suprask, gyvenimas tave pasodins į vietą. Bet juk tai taip neteisinga. Jeigu mes Lietuvoje skatintume žmones svajoti plačiai ir ieškoti įvairiausių būdų į suaugėlišką gyvenimą, o ne tiesiog sekti tradiciniu modeliu: darželis, mokykla, universitetas (būtina „pataikyti“ profesiją iš pirmo karto), gerai apmokamas (pagrindinis kriterijus) darbas, pensija, būtų daug mažiau nelaimingų žmonių.

Pakalbinus anglus bendradarbius, supranti, kiek daug jie turi didelių planų ir čia dirba tik tam, kad būtų lengviau studijų metu arba kaip ir mes kažkam labai taupo.

O studijuoja su įmantriausiais planais prieš akis ir stipriom laukimo nuotaikom. Kaip keista matyti tuos, kurie visąlaik nešioja maistą arba valo staliukus, o, pasirodo, studijuoja anglų kalbą ir planuoja dirbti su kalbos sutrikimų turinčiais vaikais ir įkurti kalbos mokyklą. 

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Elonas Muskas: „įkalinti žmones už žolės pardavinėjimą yra blogai. Jokios logikos, tai neteisinga“ Ohana ir aloha dvasia, lietuvybės daigai ir gyvenimas Havajuose 5 patarimai ką galima nuveikti karantino metu Nesąžiningi pardavėjai internete: kaip atpažinti? JAV ištiesė pagalbos ranką sąjungininkėms Europoje .

Arba studijuoja ispanų ir prancūzų kalbas, tačiau jau taupo medicinos studijoms ir trisdešimt dvejų metų planuoja pradėti taip trokštamą gydytojo karjerą. Kodėl taip vėlai? Nes mokykloje nepasirinko biologijos ir chemijos ir tik vėliau suprato, kad tai patinka labiau negu humanitariniai dalykai. Ir šis faktas čia tereiškia tik tai, kad žmogus turės papildomai padirbėti, kad galėtų atlikti reikiamus apmokymus, o Lietuvoje juk tai reikštų atsisveikinimą su profesija. Žinoma, galimybių visada yra, bet juk ir smulkus verslas Lietuvoje gali egzistuoti, tik kad sąlygos tam yra nepavydėtinos. Kaip gražu matyti didžiules svajones ir norą padėti kitiems ir, svarbiausia, kryptingą svajų siekimą. Žinoma, mažai žmonių svajas vis dėlto pasiekia, nes kelias link jų dažnai ilgas ir sudėtingas. Tuomet iškart ateina mintis, kad ir mes esame visiški idealistai ir norim semti kuo daugiau nematydami jokių galimų trikdžių.

Bet vėlgi – ar tai yra blogai? Kodėl į didžiules žmogaus svajones reikia žiūrėti su ironišku šypsniu ir tyliai sau pasakyti „na, svajok svajok sau“?

Antradienį stabtelėjome jau prieš pat darbo pabaigą pakalbėti su vienu iš pamainos vadovų. Jis teiravosi apie mūsų kelionės planus, šalis, kurias aplankysime. Išklausęs šypsojosi ir atsakė: „It‘s gonna be a year of your life.“ Tuomet iškart paklausėme, kodėl ir jis, jeigu taip tuo žavisi, nekeliauja ir nekeičia visko iš pamatų. O štai ir atsakymas: „You are young, you want different things. There is a certain time in your life when you want to settle down and fixed work hours on weekdays and free weekends are a good combination for you. And these differences are fine. It would be wrong if you thought like I do at your age.“ Jėga.

Va tai yra pati geriausia motyvacija: žiūrėti į jaunus žmones iš patyrusio žmogaus perspektyvos su pagarba, o ne pašaipa jaunuolių požiūriui. Juk jaunystę „praeiname“ visi ir visi turime teisę svajoti ir siekti nepasiekiamų dalykų. Visi kažkada patiriame tuos gyvenimo nusodinimus, visi gauname pirmąjį darbą, visi gauname pirmą nemėgstamą darbą, pirmąją komunalinių mokesčių sąskaitą, visi patiriame pirmą apgavystę, pirmą nemalonų lėktuvo skrydį ir visi iš to pasimokome. Todėl taip norime atnešti tai į Lietuvą – laisvė jaunystei, laisvė klysti, keliauti ir daryti kitaip.

Namo. Pabaiga jau čia pat. Labai laukiame patarimų apie JAV ir kreipiamės į galinčius paremti – jeigu kažkas turi nenaudojamą veiksmo kamerą arba pažįsta kažką, kas tokią turi, parašykite mums, mes ją labai mielai priglausime. Iki. Į parduotuvę. 

Šaltinis - lžinios.lt