Rugilė Bausytė ir Justinas Kiškis

Ketvirtoji savaitė Anglijoje šviesesnė ir ganėtinai sofokliška, su daug klausimų. Darbe, nors ir nieko pikantiško neįvyko, mažos situacijos viską nuspalvina įdomesnėmis spalvomis. Pirmiausia, pradėjome mėgautis jau sukauptomis žiniomis ir pirmąkart pajutome tą buvimo nebe naujoku skonį: kaip vis dėlto gera, kai žinai, kur yra laikomi gėrimai, servetėlės, koks yra durų kodas... Galų gale sugebi atrasti elementarius dalykus: savo mėgstamą tualeto kabiną ar skaniausią maistą, kurį valgai per pietus. Džiugu, kai į tave žiūri jau kaip į daugmaž lygų, o ne nuolat pasimetusį Bembį. #KitaipPoPasaulį

Šį trečiadienį turėjome nedarbo dieną, nes turėjome nuvykti į netoliese esantį miestą Derbį atsidaryti banko sąskaitą ir sutvarkyti dar kelis darbelius, kuriuos kaupėme visą šį laiką viltingai svajodami apie TĄ dieną, kai neisime į darbą.

Kaip gera buvo atsikelti 7 valandą ryto išsimiegojus! (Justinas parpė visas dvylika valandų) Ir kiek daug džiaugsmo teikė saulės šviesa už lango, kuri pati savaime budina. Tai dar vienas dalykas, kurio taip pasiilgstame, kai keliamės 3.30 val.

Grynas oras ir saulės šviesa yra dalykai, kuriuos reikia vertinti ir kuriuos reikia semti semti, kai tik gali. Laukiame nesulaukiame savo kelionių ir šviesos.

Laisvadienį vainikavo dėžutė ledų ir ankstyvas ėjimas miegoti, žodžiu, ko daugiau reikia?

Na, o kelionės į Derbį tikslas – įvykdytas ir banko sąskaitos atidarytos, o kiek daug pasisekimų ir be to. Bandydami surasti žmonių ir įmonių, kurios mus galėtų paremti besiruošiant kelionei ar kelionės metu, kreipėmės ir į „Mountain Warehouse“. Jie sutiko mus paremti, taigi, Derbyje pasiėmėme keturis kelioninius rankšluosčius ir dabar juos naudosime visus metus. Nežinia, ar taip džiaugėmės dėl pačių rankšluosčių, ar dėl to, kad pagaliau pavyko juos tiesiog atsiimti, nes visas šis procesas užsitęsė mėnesį: kadangi gyvename ganėtinai užslėptoje vietoje, triskart siųsti kurjeriai mūsų buto rasti tiesiog nesugebėjo, nepadėjo net ir 35 elektroniniai laiškai bandant suderinti atsiėmimo detales.

Pats didžiausias kelionės pasisekimas, be abejonės, buvo naujos darbo kelnės Justinui. Poros savaičių bandymai dirbti su vis naujai užsiuvama skyle, galvojant, kad niekas neturi apie tai nė menkiausio įtarimo, galiausiai tapo opia problema, kai vadovė tiesiog priėjo ir reikliu, susirūpinimo kupinu balsu paklausė: „Justin, when are you going to buy new pants?“

Ketvirtadienį Justinas, pasirodęs darbe su puikiomis kelnėmis už 7 svarus, tapo tikra sensacija – valio! Dar viena trečiadienio sėkme galime pavadinti ir Lietuvos-Islandijos krepšinio rungtynes, kurias stebėjome važiuodami autobusu namo – puikus autobuso wi-fi. Apmaudu, kad į krepšinio rezultatus spėjame tik užmesti akį, bet juk tai geriau negu nieko.

Laiko užteko ir Rugilei pašokti, tai šiuo metu yra labiausiai išsiilgta jos veikla, ir atsakyti į prisikaupusias žinutes draugams. O laisvadienį vainikavo dėžutė ledų ir ankstyvas ėjimas miegoti, žodžiu, ko daugiau reikia?

Krepšinis / Asmeninio archyvo nuotrauka Aptarnaujant žmones restorane, kasdien galima išgirsti daug istorijų ir sutikti įvairaus plauko žmonių. Šeštadienį į restoraną atėjo penkių asmenų šeima: tėvai ir trys paaugliai vaikai. Visi buvo apsirengę kukliai ir dėl to neįprastai: jokių vasarinių suknelių, skrybėlių ir prabangių rankinių.

Pradėjus jiems užsisakinėti, pasigirdo ir rytų europietiškasis anglų kalbos akcentas, iškart pasidarė įdomu, iš kur jie ir ką čia veikia. Žinoma, be jokios priežasties imti ir paklausti to būtų keista, tačiau vis dėlto to daryti ir neprireikė, nes jau benueinant nuo staliuko išsiųsti užsakymo, moteris to paties paklausė Rugilės: „Are you from Lithuania?Because your name on the card seems to be Lithuanian.„

Viduje pasidarė taip saldu, kad kažkas žino apie mūsų šalį daugiau nei tai, kad ji yra viena iš Baltijos šalių. Atsakius: „Yes! How do you know that?„, moteris ėmė pasakoti, kad ji pati yra latvė, todėl lengvai atskyrė vardo kilmę. Pasirodo, ji kartu su vyru, kilusiu iš Lenkijos, ir trimis vaikais septynerius metus keliavo po pasaulį, šešerius metus jų pagrindiniai namai buvo Amerikoje, o skrydis, kurio jie laukė, yra paskutinysis – tai skrydis namo į Lenkiją, kuris užbaigs visas klajones po pasaulį.

Kad ir kur begyvenčiau, visada išgirdus kažką kalbant lietuviškai net ir minioje suklusiu ir nusišypsosiu.

Keistas tas geras jausmas sutikus kažką savą („a“ riestinis) visame tautų katile. Mąstydami ir apie tolimesnę savo gyvenimo klotį, suprantame, kad kuo toliau, tuo labiau kiekvienas susidūrimas su kažkuo arčiau namų bus toks neįkainojamai svarbus ir vėl padės geriau prisiminti savąsias šaknis. Ir nesvarbu, kiek daug tu beuždirbtum angliškąja valiuta, nesvarbu kiek užsienio kalbų tu bemokėtum, kaip pasakė mūsų draugas: „Kad ir kur begyvenčiau, visada išgirdus kažką kalbant lietuviškai net ir minioje suklusiu ir nusišypsosiu.“

Kasdien mąstome apie tai, kaip vis dėlto skiriasi lietuvių ir anglų tautos. Restorane, kuriame mes dirbame, žmonės kasdien išleidžia beprotiškai daug pinigų ir už juos gauna tikrai mažus dalykus. Pavyzdžiui, elementarūs pusryčiai: kiaušinis, kumpio griežinėlis, keletas žalių daržovių, bulvytės ir pupelės kainuoja 11 svarų ir tai yra bene perkamiausias visos šios įstaigos patiekalas, kuris yra perkamas kartu su bokalu šviesaus alaus už 5 svarus.

Žinoma, žmonės, atvykstantys į oro uostą, yra nusiteikę šventiškai, jie juk važiuoja atostogauti ir yra pasiruošę išleisti daug daugiau negu įprastai, tačiau, kai pagalvoji, ar Lietuvoje išvykdama atostogauti keturių asmenų šeima būtų nusiteikusi išleisti 60 svarų už maistą ir gėrimus? Tikrai ne, ir tai būtų ne vien nusiteikimo, bet ir galimybių klausimas.

Matyt, tam įtakos turi ir finansinis raštingumas bei atsakingo pinigų leidimo taisyklių nepaisymas, tačiau akcijos čia „groja“ daug mažiau. Retai kada, tvarkydamas stalus, besurasi lėkštę, kurioje visas maistas būtų visiškai suvalgytas.

Kartais pagalvoji: ar tikrai tie pora kąsnių žmogui nebetilpo, galbūt tai jau yra stiliaus detalė? Tačiau, kita vertus, jeigu žmogus valgyti nenori, jis to maisto ir nevalgo ir faktas, kad už tai susimokėjo pinigus, nėra savaiminis stūmoklis viskam suvartoti, nėra baimės išmesti ir atsisakyti kažko, už ką sumokėtą, o juk būtent toks požiūris Lietuvoje yra įsisenėjęs sovietmečio reliktas.

Pagalvokime apie orią senatvę. Castle Doningtone, visiškai mažame Anglijos kaime, kiekvieną vakarą yra sausakimši bent 4 restoranai pagrindinėje kaimelio gatvėje, šalia mūsų namų. Žmonės gali sau tai leisti. Ir, svarbiausia, sau tai leisti gali ne tik vidutinio amžiaus žmonės, kurie jau nebėra pačioje savo šeimos kapitalo kaupimo pradžioje, bet dar ir neartėjantys link pensijos, o kartu ir labai daug pensinio amžiaus žmonių, kurie išeina trečiadienio vakarą pavakarieniauti į restoraną arba skrenda į Palmą su savo draugais atostogauti.

Labiausiai įsiminė šeima, kurią Rugilei teko aptarnauti penktadienio vakarą. Du maždaug trisdešimt penkerių metų tėvai su penkerių metų dukra, kurie užsisakė maisto ir butelį vyno. Pakalbinti jie pasakė, kad skrenda į Ispaniją aplankyti moters mamos, kuri išėjusi į pensiją iš Anglijos persikėlė gyventi į Malagą, kurortą Ispanijos pietuose.

Ar dažnai apie tokius atvejus girdime Lietuvoje? Negirdime, nes tai yra per daug finansiškai sunku. Žinoma, visuomet yra savos kalbos ir žemės ilgesys ir kiti beprotiškai svarbūs aspektai, tačiau, negalima paneigti, kad pirmoji mintis, pagalvojus apie trukdžius lietuvių senoliams, tarkime, mūsų pačių močiutėms, leistis į tokią gyvenimo avantiūrą, būtų apie pinigų stygių.

Kodėl vyresnės šių šalių kartos taip skiriasi ir ką galima būtų dėl to padaryti? Matyt, kalta istorija ir tam tikras pilietinis abejingumas, todėl svarbiausia, ką galime padaryti, tai keistis patys ir bandyti gražinti savo šalį savo sąžiningu darbu ir idėjomis, tuomet ir ateitis tiek mums, tiek mūsų tėvams bus ori.

Štai į mūsų namus ir atsikraustė naujasis kaimynas – Mannuelis. Jis yra maždaug trisdešimties metų ispanas, kuris 10 metų skraidė sklandytuvu, o dabar nusprendė tapti ir keleivinio lėktuvo pilotu. Jau nuo pat pradžių viskas klostėsi šiltai: vietoj rankos paspaudimo pasisveikinimui jis panoro poros pakštelėjimų į žadus. Iškart kilo mintis, kad po šių metų toks atvirumas ir šiluma nebestebins, juk pietų kraštuose barjerų daug mažiau.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Elonas Muskas: „įkalinti žmones už žolės pardavinėjimą yra blogai. Jokios logikos, tai neteisinga“ Ohana ir aloha dvasia, lietuvybės daigai ir gyvenimas Havajuose 5 patarimai ką galima nuveikti karantino metu Nesąžiningi pardavėjai internete: kaip atpažinti? JAV ištiesė pagalbos ranką sąjungininkėms Europoje .

Apie vienas kitą kalbėjomės gal pusvalandį ir svarbiausias dalykas, kurį dabar tikrai žinome – Mannueliui patinka skraidyti. Ir žodis „patinka“ reiškia tai, kad žmogui jo darbas yra ir hobis. Retai išgirsi apie tokius atvejus, tačiau kaskart taip atsitikus ateina mintis: „norėčiau ir aš taip“. Tikimės, kad santykiai su šiuo kaimynu bus šilti, o mūsų dienos ritmas nedirgins.

Ruošiamės kelionei, ruošiamės nuotykiams ir ruošiamės laisvei nuo pragmatikos. Pusė kelio jau nueita ir liko dar tiek pat. Ach, kad kiekvienas mėnesis atneštų tiek patirties ir idėjų. Laisvą laiką skiriame paieškoms ir dalelę jo – sau.

Pasiilgome paprastų dalykų kaip filmai, sekmadienio pietūs su šeima arba kavos puodelis, išgertas kartu su draugais miesto centre...

Norime kreiptis į visus žmones, gyvenančius Amerikoje – jeigu turite kokių nors patarimų, kokias netradicines vietas verta aplankyti Amerikoje ar, apskritai, kokių nors pragyvenimo išminčių – parašykite mums „Facebooke“, būsime tikrai dėkingi. O jau po savaitės pažadame į dienos šviesą „paleisti“ savo internetinį puslapį. Tik pirmyn, tik pirmyn.

Šaltinis - lžinios.lt