Rugilė Bausytė ir Justinas Kiškis

Lygiai prieš savaitę lipome į lėktuvą, skrendantį iš Australijos į Singapūrą, o štai šiandien mes jau savo naujuose „namuose“ Japonijoje. Kaip stipriai gali skirtis trys šalys: kalba, tradicijom, gamta, architektūra, grožio suvokimu ir taip toliau. Ir kaip įdomu visa tai stebėti tarsi iš šalies.

Pirmadienio naktį nusileidome Singapūro oro uoste ir buvome suplanavę naktį praleisti ten. Susiradome specialius miegui gultus, įsikūrėme, bet galiausiai išvykome tiesiai pas Rytį.

Buvo taip keista vėl matyti žmogų, kuris keliauja kažkur savaitagliui. Europoje tai yra įprasta.

Kadangi naktį autobusai jau nebevažiavo, teko kviesti azijietiškąjį „Uberį“ – „Grab“. Įsėdome į automobilį, o jame išvydome maždaug trisdešimties metų vyrą prie vairo. Jis pasisveikino ir pradėjo kažką murmėti, bandėme, bet nesupratome ką. Vos tik išvažiavome iš oro uosto, reikėjo įsukti į greitkelį. Netikėtai prieš mūsų automobilį užlindo kažkokia kita mašina, žodžiu – tipiška kelių erelio situacija. Vairuotojas kandžiai pakomentavo užlindusį automobilį ir pradėjo pamokslauti apie tokių vairuotojų psichologiją: jie mąsto tik apie save, yra egocentriški, galvoja, kad pasaulis sutvertas jiems, tačiau ignoruoja ir kitus žmones, kurie turi kitokių tikslų ir įsitikinimų.

Kuo toliau, tuo darėsi smagiau. Į mūsų automobilį turėjo įsėsti dar vienas žmogus, kurio vardas „Grab“ programėlėje buvo Just Mary (Tiesiog Merė). Kai vairuotojas baigė postringavimus apie socialinius įgūdžius, kuriuos turi turėti žmonės, gyvenantys mūsų visuomenėje, prasidėjo spėlionės, kokia bus mūsų pakeleivio lytis. Ne, ne, mes neklausėme nieko, vairuotojas, bandydamas mums pristatyti, vieno žodžio sakinį pavertė kelių minučių spėliojimais apie tai, ką gali reikšti vardas. Taigi, prieš įsėdant Just Mary, vairuotojas jau buvo beveik įsitikinęs, kad tai bus moteris: „I am not 100% sure, but I think it will be a woman.“ („Nesu šimtu procentų įsitikinęs, bet manau, kad tai bus moteris“).

Didžioji atomazga: kai į automobilį įsėdo jaunas vaikinukas, kurio tikrasis vardas yra Josemaria, vairuotojas buvo didžiai šokiruotas. Jis sutriko ir kelias sekundes negalėjo sučiaupti burnos, kai vaikinas įsėdo į automobilį. Tada vairuotojas pradėjo keistai juoktis ir Josemariai pasakė: „Oh, I thought that you are going to be a woman. I am sorry but I really didn‘t expect that. What a surprise!“ („Oi, aš tikėjausi, kad tu būsi moteris. Aš atsiprašau, bet aš šito nesitikėjau. Kokia staigmena!“).

Josemaria sutriko, dirstelėjo į mus ir besišypsodamas atsakė: „Well, I am a guy.“ („Na, aš esu vaikinas“). Mašinoje „stojosi“ nejauki tyla, kol galiausiai pradėjome važiuoti. Greičiausiai norėdamas pagerinti situaciją, vairuotojas atsisuko į Josemaria ir pasakė: „Oh, you know dude, I don‘t like Mr.Trump. You know maybe he is good for such a big country like USA, but for us – it‘s dangerous. You can‘t act like he does.“ („Oo, vyruti, man tai nepatinka Trumpas. Žinai, gal jis ir tinka tokiai dideliai šaliai, kokia yra JAV, bet mums – tai pavojinga. Negalima elgtis taip, kaip jis elgiasi“). Na, po tokio šilto sutikimo, Josemaria tiesiog sėdėjo ir tylėjo.

Atmosfera automobilyje stabiliai prastėjo, tad įsikišome mes ir paklausėme Josemarios apie tai, ką jis veikia. Pasirodo, jis yra amerikietis studentas, kuris vienam semestrui atvažiavo į Singapūrą mainams. Namo vaikinas grįš gegužės gale, taigi, dabar bando pamatyti aplinkinių šalių – savaitgaliui nuvyko į Indoneziją.

Buvo taip keista vėl matyti žmogų, kuris keliauja kažkur savaitagliui. Europoje tai yra įprasta: sėdi į lėktuvą ir už poros valandų tu jau kažkur kitur, o štai mūsų paskutiniai pora mėnesių buvo praleisti Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, kur žmonės trumputes savaitgalio keliones gali planuoti nebent iš vieno šalies miesto į kitą. Kai trumpai papasakojome savo istoriją, Josemaria kartu su vairuotoju susidomėjo mūsų aplankytomis šalimis ir iki pat kelionės pabaigos visi diskutavome apie įvairiausius kultūrinius skirtumus. Atvykę iki studentų miestelio, pasiėmėme kuprines ir atsisveikinome. Apsikeitėme kontaktais su Josemaria ir sutarėme, kad per ateinančias dienas susitiksime pabendrauti.

O studentų miestelyje mūsų jau laukė Rytis. Siurrealu yra šiemet pamatyti kažką iš artimos aplinkos: mes, nuo liepos klajojantys po pasaulį, ir Rytis, studijuojantis Singapūre – visi labiau subrendę, bet vis tiek tokie patys.

Penkias dienas taip ir praleidome trise kažką beveikdami tarp miesto ir namų. Prieš tai studentų miestelyje buvome apsistoję tik Oklande pas Jasoną, bet ten viskas buvo kitaip. O čia studentų miestelis yra jėga: visi studentai gyvena paprastuose moderniuose kambariuose, paskaitos, seminarai, diskusijos, renginiai vyksta šalia esančiuose pastatuose, visi valgo universiteto valgykloje, kurioje maistą galima rinktis švediško stalo principu, visi gali naudotis universiteto sporto sale. Žodžiu, didelis studentų patogumams sukurtas burbulas, į kurį susirenka šviesiausi protai. O protas ir yra mokestis už visa tai, kas studentams suteikiama.

Singapūras paliko didelį įspūdį: atvažiavome tikėdamiesi išvysti absoliučią preciziką, dangoraižius ir vien tik bėgančius žmones, tačiau pamatėme ir darbininkų iš Bangladešo, įšokančių į sunkvežimį, važiuojantį gatve, ir parkų, ir keistos būklės maisto kioskelių, ir šiukšlių. Taip, mieste-valstybėje gausu dangoraižių ir darbo kultūra yra gaji visur, tačiau tai nėra robotų šalis. Puikus mūsų pirmasis susidūrimas su azijietiška kultūra, ypač kai šalia yra žmogus, kuris gali viską paaiškinti. Tada ir dalykai, kuriuos pamatai, neatrodo tokie vienareikšmiai.

Mus sužavėjo miesto-šalies atmosfera, persmelkta skirtingų kultūrų, kalbų mišinio, viskas Singapūre, atrodo, puikiai dera. Ir vis dėlto – pasiryžti gyventi čia ilgesniam laikui nebūtu lengvas sprendimas. Kažkas čia labai kitaip, kažkas, ko dar negalime tiksliai apibrėžti. Ir tikrai ne svetima kalba tą kitoniškumą sukuria. Galbūt visas tas sunkus žmonių darbas, kurį, atrodo, gali įkvėpti ore, simbolizuoja suaugėlišką pasaulį, į kurį mums baisu įžengti?

Vėl tik prisilietėme prie studentiško užsienietiško gyvenimo, kuris mūsų laukia jau rugsėjį, ir prisiliesti smagu, bet toliau viskas sukasi tik apie aukštumų siekimą. Vieną popietę susitikome su Josemaria ir pora jo draugų iš Kanados ir Olandijos, kurie į Singapūrą irgi atvyko mainams. Visiems ši patirtis labai patiko, bet visi jaučia to didžiojo klausimo „kas toliau?“ naštą. O kas toliau tikrai neaišku.

Ką įsiminsime iš Singapūro? Visus apturėtus pokalbius ir nuostabias maisto patirtis. Ir tą nepaprastą jausmą, kai po daug laiko vėl gyvai kalbiesi su draugu ir supranti, kaip to ir, apskritai, Lietuvos pasiilgai. Pats geriausias jausmas, kai nereikia jokių įvadų ir prisistatymų.

Šeštadienio rytą atsisveikinome ir iškeliavome į oro uostą. Jau tą pačią naktį turėjome pasiekti Tokijų. Pirmasis skrydis buvo iki Kuala Lumpūro – skridome trumpai, lėktuvą lengvai papurtė debesys ir tiek. Tuomet oro uoste dar kartą praėjome visas patikras ir sulipome į kitą lėktuvą, skrendantį jau tiesiai į Tokijų.

Bet tik dabar supratome, kaip mums iki šio skrydžio sekėsi: dar nebuvome suabejoję savo saugumu skrydžio metu.

Abu skrydžiai vykdomi „Air Aisia“ oro linijų, kurias pasirinkome, be abejonės, nes radome pigiausią variantą. Kai įsėdome į lėktuvą, apsidžiaugėme, nes jis nebuvo pilnas, taigi, turėjome daug komforto – trys vietos dviem žmonėms. Vos tik pradėjome skristi, iš lėktuvo ėmė sklisti kažkokie keisti garsai, kurių dar niekad nebuvome girdėję skrydžio metu. Stiuardesės atrodė ramios, tad ir mes į tai stengėmės nekreipti dėmesio. Skrydžiui jau į pabaigą lėktuvą lengvai papurtė, o ant moters, sėdinčios kelios eilės prieš mus, ėmė lašėti kažkas panašaus į vandenį. Ji persėdo į kitą vietą ir tiek. Tuomet lašeliai iš sienos kristi pradėjo ir ant žmogaus, sėdinčio priešais mus. Skristi buvo labai nemalonu. Kai ėmėme leistis, lėktuvas vėl ėmė skleisti tokius garsus, lyg kažkas sulūžo ir nukrito. Šįkart į tai dėmesį atkreipėme ne tik mes, kartu su kitais keleiviais drauge suklusome ir apsidairėme. Na, bet viskas baigėsi gerai: nusileidome sveiki.

Bet tik dabar supratome, kaip mums iki šio skrydžio sekėsi: dar nebuvome suabejoję savo saugumu skrydžio metu. Ir tik dabar suvokėme, kad abejonė, kai esi taip aukštai ir nuo tavęs niekas nepriklauso, tikrai labai jau prastas jausmas.

Naktį praleidome oro uoste Tokijuje, o ryte su trim traukiniais pasiekėme Kamakuros miestelį, kuriame dabar ir gyvename. Namelis, kuriame savanoriausime bent kelias savaites, yra tradicinės japoniškos statybos: medinės-popierinės sienos, dailus sodas aplink namą. Mus pasitiko savanoriai, kurie paaiškino, kas ir kaip, iš esmės ir vėl rūpinsimės apgyvendinimo įstaiga, tik šįkart ji yra nuomojama „AirBnb“ principu.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Elonas Muskas: „įkalinti žmones už žolės pardavinėjimą yra blogai. Jokios logikos, tai neteisinga“ Ohana ir aloha dvasia, lietuvybės daigai ir gyvenimas Havajuose 5 patarimai ką galima nuveikti karantino metu Nesąžiningi pardavėjai internete: kaip atpažinti? JAV ištiesė pagalbos ranką sąjungininkėms Europoje .

Japonijos gamta nuostabi, oras čia vėsus ir mums tai patinka, gavome porą futonų, kuriuos pasitiesėme ant grindų minimalistiniame kambarėlyje. Name negalima vaikščioti su batais, kai kuriuose kambariuose negalima būti be kojinių. Tik atvykę ir pabendravę su savanoriais sužinojome, kad namo savininkė Fiona yra nesąžiningas žmogus ir išnaudoja savanorius. Ji gyvena Tokijuje, todėl šiuo pastatu galima rūpintis beveik jai netrukdant, ji netgi neatvyko su mumis susipažinti. Tačiau nepriklausomybė kartu reiškia ir didelę atsakomybę, Fiona iš esmės nemokamu savanorių darbu sau kraunasi pinigus į kišenę.

Nenorėjome tikėti savanorių pasakojimais, kol patys nesusidūrėme su vienu iš šlykščiausių poelgių: prieš mums atvykstant Fiona pažadėjo, kad už savanorystę gausime kambarį ir normalius pusryčius bei pietus, buvo pasakyta, kad susipažinsime su geišomis. Tai štai tiesa: gavome kambarį, bet vienintelis maisto produktas, kurį gausime, yra ryžiai, o geiša yra ne kas kita, bet ta pati Fiona, kuri jau seniai „paliko industriją“. Dabar mes nebe tokie naivūs, tad moteriai aiškiai pasakėme, kad dirbsime mažiau, nes ji melavo.

Kodėl mes pasiliekame? Nes čia labai gražu, pilna veiklos aplink, taigi, galėsime ramiai užsiimti jos netrukdomi, pasinaudosime buvusių savanorių patarimais ir, jeigu kažko labai reikės, tiesiog nusipirksime iš svečių sumokėtų pinigų ir tai pasakysime Fionai. Ryžių dieta ne pirmoji šiemet ir nieko čia tokio, tiesiog pats faktas, kad mums buvo meluota – nemalonus. Kodėl ji mus pasilieka, nors aiškiai parodėme, kad pykstame? Nes ji mato, kad turime daug patirties šioje sferoje ir jai reikia mūsų darbo jėgos. Japonija iškart pakerėjo, tačiau savanorystės vieta nuteikė kovingai.

Prasideda dar viena įdomi istorija.

Šaltinis - lžinios.lt