Rugilė Bausytė ir Justinas Kiškis

Paskutinė savaitė praėjo greitai. Greitai praėjo ir šie du mėnesiai. Dažniausiai, kai pasibaigia kažkoks gyvenimo etapas, viduje bent dieną glūdi tuštuma, bet šiandien mums nei tuščia, nei liūdna. Mes jau Londone ir jau palikę praeity tą rutiną, pykčius, nepatenkintus klientus ir bendradarbius – viską. Sudie, oro uoste, mes tavęs nepasiilgsime.

Daug šie mėnesiai subrandino mumyse ir daug patirties davė. Tai buvo mūsų abiejų pirmasis darbas iškart su papildomomis svetimos kalbos, klientų aptarnavimo ir neadekvačių darbo valandų kliūtimis. Iki darbo pradžios daug idėjų buvo subrandinta, bet, kaip mes sakome, visuomet reikia kažkokio atsitikimo, kad galėtum tą gyvenimišką tiesą įsisavinti.

Po šių dviejų mėnesių žinome, kokių dalykų gyvenime tikrai nenorėtume, o štai ir keletas minčių:

1. Dirbti nemėgstamą darbą tik tam, kad uždirbtum daug pinigų yra beviltiškas klimpimas į rutinos pinkles. Kam reikalingi pinigai, jeigu neturi tikslo jiems išleisti? Juk tuomet tiesiog vegetuoji: nueini į darbą, gauni pinigų, juos išleidi mokesčiams, porąkart nueini į kavinę, o tada ir vėl tas pats.

Mes čia buvome tik du mėnesius ir jau atsibodo laukti tos kažkokios dienos, kuri ateis: savaitgalio (ne mūsų atveju), laisvadienio (irgi ne mūsų atveju), atostogų, Amerikos – norisi gyventi įdomiai kasdien, norisi džiugesio ir šviesių emocijų. Taip, kai turi išlaikyti šeimą, kai pečius slegia kitokie įsipareigojimai, sąvoka „nemėgstamas darbas“ nebėra tokia vienpusiška.

Bet dabar iš pagaliau laisvų žmonių vietos galime drąsiai teigti, kad niekada niekada gyvenime įklimpti į tą rutinos ratą nenorėtume, o ar pavyks, pamatysime. Bet sau mes pažadėjome, kad tai yra dalykas, dėl kurio turime stengtis. Privalome!

2. Darbas su klientais yra sekinantis. Nesvarbu, kokias pareigas atlieki, jeigu tik vilki darbovietės marškinėlius, turi galėti atsakyti į visus klausimus: nuo „Where‘s the smoking area?“ („Kur yra rūkymo patalpa?“) iki „Can you please make sure that I will get a wheelchair when my boarding gates open„ („Ar galėtumėte pasirūpinti, kad aš gaučiau neįgaliojo vežimėlį, kai atsidarys mano įlaipinimo vartai?“).

Ir kai tu esi darbuotojas, tu nesi žmogus: tu negali pavargti, negali nežinoti, negali nesišypsoti, tau negali kilti klausimų.

Kartais taip ir norėdavosi atsakyti: „Ne, papildomos lėkštės atnešti negaliu, nes sėdite visiškai kitoje restorano pusėje, o manęs laukia dešimt lėkščių, kurias reikia nunešti kitur“; „Ne, negaliu išjungti šildymo, nes aš net neįsivaizduoju, kur tai yra kontroliuojama, ir tam man reikia surasti vadovą, kuris yra kaž(kur?)“; „Jūsų maistas šaltas ir jums tai nepatiko? Na, man nesvarbu. Man nesvarbu, kad tai buvo siaubinga patirtis ir aš apskritai už tai neatsakinga, aš viso labo valau stalus.“

Bet, žinoma, visus kartus tu padedi, išsprendi ir sudėlioji viską į vietas. Netikusį maistą nuneši pakeisti, nešvarius įrankius pakeiti švariais, sudužusią vyno taurę išvalai ir viskas taip ir toliau. O žmonės keičiasi konvejeriu.

3. Bet kokia aptarnavimo įstaiga ir, matyt, apskritai bet kokia įstaiga gali gerai gyvuoti tik tada, kai jai vadovauja žmogus, kuriam ta vieta nuoširdžiai rūpi ir patinka. Kai už darbo įstaigos kokybę yra atsakingi žmonės, kuriems tai yra „it‘s fine“ („normalus“) darbas, bet ne gyvenimo tikslas – viskas po truputį išsiderina.

Vadovauti aptarnavimo įstaigai turi lengvas pedantas, pastabus detalėms: kai pakeiti popierinius meniu, tai turi pakeisti ir meniu ant sienos, kai pakeiti restorano vietą, tai turi prisiminti, kad apačioje esantis oro uosto planas yra senas, kai tiekėjai atveža daržoves, jas reikia plauti, kai indaplovė sugenda, dviejų savaičių laukimas piko mėnesiais nėra efektyvus sprendimo būdas ir t.t. Tuomet, kai įstaigos nemyli, visos problemos tarsi neturi atsakingo žmogaus, o problema kuria problemą. O atėjus kokio nors svarbaus žmogaus apsilankymui prasideda darbo imitacija: viskas dirbtinai išblizginama, viskas, kas sugedę, sutaisoma, viskas, kas „beveik gražu“ išmetama. Tai nėra nei sąžininga, nei teisinga.

4. Rasti gerus darbuotojus yra esminis uždavinys. Žmonės, kurie dirba nuoširdžiai ir „kaip sau“ nėra dažnas reiškinys. Kaip uždegti žmonės svetimoje įstaigoje jaustis kaip savoje ir į kiekvieną staliuką, į kiekvieną padažų dėžutę žiūrėti it į savo? Žinoma, atlygis visada turi didžiausią paskatą bet kam, bet juk daug dalykų susideda ir į kontrolę, į atmosferą.

Kai užmerki akis prieš vieno žmogaus tinginystę, tai šalia dirbantis žmogus labai retu atveju stengsis dirbti. Žmonėms gali trūkti empatijos tuomet, kai kitam sunku, pavyzdžiui, kai kitas nespėja atlikti savo darbų, o tu jau spėjai, tačiau bendrystės jausmas pats stipriausias, kai tinginiams reikia vienytis. Galbūt tai tiesiog mes, apsišarvavę sunkiu darbu ir tik darbu, arėme šiuos du mėnesius, nematydami bendradarbių.

Mes bendraudavome tiek, kiek reikėdavo. Pirmiausia, dėl sunkios pradžios darbovietėj, vėliau jau dėl skirtingo požiūrio į darbo etiką. Ir tai yra dar vienas dalykas, kurį išsinešame – gera atmosfera darbe ir jautimasis komandos dalimi yra didžiulė paskata eiti į darbą. Kai jautiesi svetimas, tuomet tai dvigubai sunkiau.

5. Dirbti užimtoje klientų aptarnavimo įstaigoje yra jėga, bet dirbti oro uosto aptarnavimo įstaigoje yra intensyvu. Po šių dviejų mėnesių žinome, kad yra aiški žmonių kiekio riba, kurią peržengus pasidaro per daug: per daug triukšmo, per daug pasiklydusių, per daug nerandančių tualeto, per daug nepatenkintų maistu, per daug geriančių, per daug valgančių.

Galbūt piko valandos ir suteikia adrenalino, pojūtį, kad esi didelio mechanizmo dalis, bet tai ištraukia bet kokią gyvastį iš tavęs, o su dvigubom pamainom kasdien turėdavome ir du piko periodus. Kai yra užimta, tačiau ne sausakimša, su klientais gali pabendrauti, gali užsidirbti papildomų bonusų elementariai atnešdamas gėrimus iš baro prie staliuko. Tas beprotiškas užimtumas pasireiškiantis oro uostose, traukinių/autobusų stotyse – ne mums, ne.

6. Dirbti su klientais yra smagu, nes kasdien vis nauji ir kartu panašūs iššūkiai. Restoranai yra nuostabios vietos, nes maistas yra galingas ginklas. Mes labai mėgstame maistą ir jis užima didelę dalį mūsų gyvenimuose, bet maistas neturi būti konvejerio dalis. Norėtume turėti savo restoraną, kuriame maistu galėtume džiuginti. Žinoma, bet kokio verslo tikslas yra pelnas, bet pelno siekti švariai ir teisingai yra daugiausiai orumo verslininkams suteikiantis dalykas.

Gyvenimo Anglijoje išmintis:

1. Maistą pirkti urmu ASDA arba TESCO parduotuvėse yra pigiausia. Mes gyvenome Castle Doningtone, kuriame buvo tik „Co-Op“ tinklo parduotuvės, kurios yra gan brangios, tačiau jose nuolat yra nukainuotų prekių, kurių tereikia paieškoti lentynose. Kuo mažesnė „Co-Op“ parduotuvė, tuo daugiau nukainotų prekių joje bus, nes dažniausiai žmonės važiuoja į didžiąsias parduotuves, taigi, mažosiose nuolaidinės prekės užsilieka.

2. Vienam žmogui nuomojamą kambarį susirasti yra daug lengviau negu dviem, aštuoni iš dešimties atvejų rasti būstą porai buvo nesėkmingi. Pigių butų/kambarių nuomai galima rasti puslapyje – spareroom.co.uk.

3. VISADA VISADA su nuomininku reikia pasirašyti būsto nuomos sutartį . Mes tokios neturėjome ir dėl to kilo daugybė problemų norint gauti National Insurance numerį, užsiregistruoti į ligoninę, atsidaryti banko sąskaitą. Sutartis su nuomininku = gyvenamosios vietos patvirtinimas.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Elonas Muskas: „įkalinti žmones už žolės pardavinėjimą yra blogai. Jokios logikos, tai neteisinga“ Ohana ir aloha dvasia, lietuvybės daigai ir gyvenimas Havajuose 5 patarimai ką galima nuveikti karantino metu Nesąžiningi pardavėjai internete: kaip atpažinti? JAV ištiesė pagalbos ranką sąjungininkėms Europoje .

4. Jeigu būsto nuomininkas bendrauja absoliučiai neoficialiai, naudojasi tik „WhatsApp“ programėle, kurioje jo profilio nuotrauka yra keistai apsirengusi moteris, atrašinėja be skyrybos ženklų – geriau būsto iš tokio žmogaus nesinuomokite, nes kils problemų.

5. Nesinaudokite skylink Nottingham autobusais piko valandomis, nes jie visada vėluos bent 40 minučių. Jeigu yra galimybė pasiekti vietą su skylink Derby autobusais – tai yra jūsų šansas atvykti laiku. Apskritai, „Trentbarton“ yra keista įmonė, kurios sistema neaiški, o kainos didžiulės. Jeigu perkate MANGO kortelę, galėsite naudotis tik skylink Nottingham autobusais, todėl prieš mokėdami pinigus, atidžiai viską suplanuokite.

6. Pigiems daiktams įsigyti naudokitės puslapiu – gumtree.com. Jame galima ir parduoti, ir nusipirkti įvairiausių niekniekių. Nepraleiskite nemokamai atiduodamų daiktų sekcijos – mes pražiopsojome nemokamai atiduodamų dviračių skelbimą. Ne visada nemokamai atiduodami daiktai reiškia sąmokslą, pavyzdžiui, mes savo dviračius taip pat tiesiog padovanojome.

7. Visada turėkite tos šalies, kurioje gyvenate, vietinio operatoriaus numerį. Nesvarbu, netgi jeigu galvojate, kad neturėsite skambinti – problemų visada iškils. Mes anglišką numerį turėjome, tačiau jo nepasipildėme, o vėliau įklimpome į „vis tiek jau paskambinau iš lietuviško numerio“ liūną.

8. Jeigu anglai sako: „You alright?“ („Ar tau viskas gerai?), jie dažniausiai nelaukia atsakymo, tai yra pasisveikinimas. Nesistenkite atsakyti, daugiausiai, ką galite padaryti, tokiu atveju, tai paklausti to paties.

9. Nešaldykite šviežių brokolių ir morkų šaldymo kameroje, nes pasikeičia ir jų skonis, ir tekstūra. Ir nepirkite pigiausių šaldytų kopūstėlių kilogramais, nes jie gali pasirodyti skanūs tik pirmomis dienomis. Antradienį keliame sparnus į Ameriką, o iki tol – kelios dienos Londone. Viskas jau labai greitai.

 

Šaltinis - lžinios.lt