Aidanas PRALEIKA

Kinija išsiuntė karius į Džibutį, kur atidaro pirmąją savo istorijoje karinę bazę už šalies ribų. Nors bazė nedidelė ir grėsmės nekelia jokios valstybės interesams, visame pasaulyje šis žingsnis vertinamas kaip naujas etapas Kinijos kelyje į jos trokštamą lyderystę pasaulinėje karyboje. Pirmoji su Pekino karinėmis ambicijomis tiesiogiai susidūrė Indija.

Į Džibutį liepos pradžioje išvyko du karo laivai, gabenantys nežinomą karių skaičių. Apie tai pranešęs valstybinis Kinijos leidinys „Global Times“ apie tai pranešė trykšdamas pasididžiavimu: „Šioje bazėje bus mūsų kareiviai. Tai ne atsargų papildymo punktas. Ši bazė leis Kinijos karo laivynui siekti toliau“. Tiesa, „Global Times“ nuramino kitas didžiąsias valstybes, kad „tuo nesiekiama įsigalėti pasaulyje“.

Kinija šiandien užimą 3-ią vietą karinės galios reitinguose po JAV ir Rusijos. Jei nuo JAV kinai atsilieka kol kas ženkliai, tai rusams, pasak tokių reitingų autorių, kaip „Global Firepower“, lipa ant kulnų. Aktyvesnis karinis dalyvavimas tarptautinėje arenoje – vienas iš užsienio politikos prioritetų ir pasireiškia ne tik tuo, kad atidaromos naujos bazės arba žaidžiama raumenimis ginčytinuose vandenyse.

2015 metais prezidentas Xi Jinpingas Jungtinių Tautų nuolatinės parengties pajėgoms skyrė 8 000 kareivių. Tai neproporcingai didelis skaičius, nes likę 32 tūkstančiai karių surenkami net iš 50 valstybių. Šiuo metu Afrikoje tarnauja apie pustrečio tūkstančio kinų „žydrųjų šalmų“. Anot Europos užsienio reikalų tarybos analitikų, JT taikos palaikymo misijos leidžia kinų kariškiams ne tik įgyti patirties, bet ir užtikrinti Afrikoje sparčiai besiplečiančius ekonominius šalies interesus.

Mūšiui pasirengę

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Gudri Švedijos strategija pasiteisina? Pirmieji duomenys rodo, kad „kreivė, panašu, plokštėja“ KAIP SKANDINAVIJOS ŠALYS BANDO SKIRTINGAI SUVALDYTI KORONAVIRUSO PROTRŪKĮ: NEBEŽINOME, KAS IŠ MŪSŲ TEISUS Suomių laisvė: kodėl net su draugais pirtyje iš tikrųjų sveikiau būti nuogam? O. Voverienė. Moterys – Nobelio premijos laureatės Daiktų internetas: 5 pavyzdžiai, atskleidžiantys jo potencialą

Prieš keletą dienų Kinija iškilmingai šventė Liaudies išsivadavimo armijos 90-ąjį gimtadienį. Pirmą sykį nuo 1949 metų šia proga buvo surengtas didžiulis (12 tūkstančių kareivių ir 600 kovinės technikos vienetų) karinis paradas. Žiūrovai galėjo išvysti ne tik puikiai išmuštruotus kareivius, bet ir naujausią Kinijos karinę techniką, įskaitant tarpkontinentines balistines raketas ir penktosios kartos naikintuvus. Paradas pasižymėjo viena neįprasta aplinkybe – kareiviai žygiavo vilkėdami ne paradinėmis, o lauko uniformomis. Beje, lauko uniformą vilkėjo ir vyriausiasis Ginkluotųjų pajėgų vadas prezidentas Xi Jinpingas.

Galima spėti, kad lauko uniformos pasirinktos, kad parodytų visam pasauliui, jog Kinijos armija sukurta ne miestų aikštėmis žygiuoti ir savo vaizdu žmones džiuginti, o bet kurią akimirką soti į mūšį. O mūšio tikimybė ne tokia jau menka, kaip galima būtų pagalvoti. Donaldas Trumpas grąsina Kinijos „pavainikei“ Šiaurės Korėjai, įtampa pasienyje su Indija pasiekė labai pavojingą lygį, o aplink Pietų Kinijos jūrą esančios valstybės jau ne vienus metus griežia dantį ant Pekino, laikančio tuos vandenis savo asmeniniu baseinu.

Xi Jinpingas šventės metu pakartojo 2013 metais iškeltą tikslą – sukurti galingiausią kariuomenę istorijoje. Iš jo kalbos susidarė įspūdis, kad būtent šio elemento trūksta „nacijos atgimimui“, ant kurio slenksčio, pasak prezidento, Kinija stovi jau šiandien. „Šiandien mes, kaip niekada, arti prie kinų nacijos atgimimo tikslo. Ir šiandien mums, kaip niekada anksčiau istorijoje, reikia sukurti stiprią kariuomenę. Kareiviai ir karininkai, jūs turite nenukrypstamai sekti absoliutaus partijos vadovavimo armijai principams ir sistemai, visada paklusti ir vykdyti partijos įsakymus, ir siekti bet kurio tikslo, kurį ji jums nurodys“, – kreipėsi Xi Jinpingas į kelioliką tūkstančių kinų kareivių.

Senas varžovas

Daugelis galbūt geriau atsimena, kad Kinija 1969 metais labai trumpai susigrūmė su Sovietų Sąjunga, tačiau šiandien Pekinas vėl atsigręžė į kitą seną priešininką – Indiją, su kuria sėkmingai kariavo 1962 ir dar kartą – 1967 metais.

Prieš keletą dienų iškilo reali grėsmė, kad Himalajuose vėl gali kilti karo veiksmai. Birželio pradžioje kinams pradėjus tiesti kelią link Butano sienos, Indija atskubėjo į pagalbą sunerimusiam sąjungininkui ir įvedė kariuomenę į jo teritoriją. Buvo išvaikyti kelią tiesiantys darbininkai, o kinai sustiprino ginčytiname ruože dislokuotas pajėgas ir sulygino su žeme indų blindažus. Dabar, pasak Kinijos ir Indijos žiniasklaidos, abiejų šalių kareiviai stovi vieni prieš kitus „ištiestos rankos atstumu“.

Kinijos gynybos ministerija nedviprasmiškai įspėjo Indiją, kad jos kareiviams „nenusiraminus“, gali sekti labai griežtas atkirtis. „Norėčiau priminti Indijai: nežaiskite su ugnimi ir nepriimkite fantazijomis grįstų sprendimų“, – pareiškė Kinijos gynybos ministerijos atstovas spaudai. „Greičiau kalnas iš vietos pasislinks, nei mūsų armija atsitrauks“, – pridūrė jis.

Matuojasi raumenimis

Įtempta padėtis Kinijos ir Indijos pasienyje laikosi jau ne vieną dešimtmetį. 1962 metų karo metu Kinija užėmė teritoriją, į kurią pretendavo Indija ir įgijo svarbų strateginį pranašumą – kelią per Himalajus. Nuo 1970 metų Pekinas regione plėtoja kelių infrastruktūrą, kuri karinio konflikto atveju leistų Kinijos pajėgoms per apytikriai 8 valandas iš Tibeto pasiekti Indijos teritoriją.

Nenuostabu, kad Indija šiandien vėl tapo ta šalimi, su kuria Pekinas norėtų bent jau teoriškai pasimatuoti raumenimis. Nors „Global Firepower“ reitinge Indija yra 4-oje vietoje po Kinijos, jai nusileidžia labiau, nei Kinija – 2-oje vietoje esančiai Rusijai. Taigi, Pekinas žvangina ginklais prieš labai rimtą, bet visgi aiškiai silpnesnį potencialų priešininką.

Tai, kad Indija karine galia negali prilygti Kinijai, pripažįsta ir patys indai. Kaip paaštrėjus situacijai liepos pabaigoje rašė „India Times“: „Kuri valstybė yra didesnė karinė galia? Akivaizdu, kad tai – Kinija“.

Kinijos karinis biudžetas – apie 152 milijardus dolerių, o Indijos – tik 51 milijardas. Indijos kariuomenėje tarnauja apie 1,2 milijono kariškių, o Kinijos – 2,3 milijono. 4426 indų tankams Pekinas gali priešpastatyti 6457. Savaeigės artilerijos ir raketų ugnies sistemų skirtumai yra apskritai pritrenkiantys – 1 700 savaeigių kinų pabūklų prieš 290 indiškųjų. Kinijos karinis jūrų laivynas taip pat keletą kartų didesnis, nei Indijos. Niekuo palankesnis Indijai ir karinių oro pajėgų palyginimas. Kinija turi daugiau kovinių ir transportinių lėktuvų, o kovinių sraigtasparnių santykis taip pat pritrenkiantis – 206 kinų sraigtasparniai prieš 16 indų. Galiausiai, ir branduolinis Kinijos potencialas yra didesnis: Kinija turi 270 galvučių, o Delis – 130.

Žinoma, tai nereiškia, kad konflikto atveju kinų kariuomenė nušluotų indus ir užgrobtų visą subkontinentą, tačiau ir lokalinis konfliktas, kaip tai nutiko 1962 metais, veikiausiai baigtųsi ne Indijos naudai. Net ir ne tai svarbiausia.

Draugai ir priešai

Dabartiniame konflikte Pekinui svarbiausia parodyti visam pasauliui, kad Kinija nebijo suremti ginklų net su labai rimtais priešininkais, vien jau dėl to, kad ji pajėgi tai padaryti. Galbūt dar svarbiau yra pasiųsti aiškią žinią, kad Pekinui tokiose situacijose tikrai nepristigs politinės valios duoti atitinkamą įsakymą kariuomenei. Indija – tinkamo kalibro karinė galia tokiai Pekino jėgos demonstracijai.

Jei Delio atžvilgiu Pekino retorika šiandien labai įžūli, tai su kitais konkurentais, kuriuos kinai trokšta aplenkti galios lenktynėse, tenka elgtis subtiliau. Žinoma, kinai negalės džiaugtis pasiekę tikslą tol, kol nebus pripažinti bent jau lygiais amerikiečiams.

JAV karinė galybė turėtų būti erzinantis dalykas Pekinui. Tik amerikiečių globos dėka vis dar egzistuoja nepriklausomas Taivanas ir veikiausiai tik amerikiečių karinės galios baimė neleidžia „paaiškinti“ japonams, kam iš tiesų priklauso salos Rytų Kinijos jūroje, o vietnamiečiams, filipiniečiams, malajams ir kitiems pietiniams kaimynams – kas turi daugiausiai teisių į Pietų Kinijos jūrą. Lyg to būtų maža, amerikiečiai dar ir krauna kinams atsakomybę už tai, kad jie nesutramdo pasiutusio vaikiščio – Šiaurės Korėjos.

JAV turi daug karinių sąjungininkų, o Kinija – faktiškai nei vieno. Tokiose situacijose, kaip dabartiniai ginčai dėl Šiaurės Korėjos, Pekinas gali paramos kreiptis tik į vieną šalį – Rusiją. Kai tai naudinga kinams, jie mėgsta prisiminti, kad sovietai, o vadinasi ir rusai – jų seni sąjungininkai. Tačiau pernelyg šiltų santykių su Maskva Pekinas nemezga. Visgi, Rusija – taip pat konkurentė varžybose dėl pasaulinės karinės lyderystės.

Savo ruožtu Maskva labai mėgsta vadinti Pekiną sąjungininku, nors iš tiesų paniškai jo bijo. Viena vertus, kai reikia įtikinti savo piliečius, kad JAV nėra visagalės – Rusijos žiniasklaida vadina Kiniją ištikima sąjungininke, o kita vertus, retkarčiais nevengia pateikti žiūrovams gana objektyvios informacijos apie tai, kaip kinai kolonizuoja Rusijos Tolimuosius Rytus, o kartais, net ir pateikti fantastinių scenarijų apie tai, kaip auganti Kinijos karinė galia gali atsisukti prieš Rusiją. Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos žiniasklaidoje apie užsienio politiką nekalbama „šiaip sau“, o tik tai, kuo reikia įitikinti žiūrovus, įžymusis režisierius Nikita Michalkovas per televiziją pasakojantis detalų scenarijų, kaip kinai nukariauja Rusiją – daug apie tikruosius Maskvos jausmus pasakantis dalykas.

 

Šaltinis - lžinios.lt