Rusija laiko Vakarus agresoriumi, nuo kurio būtina gintis. Šis požiūris turi gilias istorines šaknis, siekiančias Napoleono invaziją, karus su Vokietijos imperija ir nacistais bei geležinės uždangos ir šaltojo karo laikus. Trumpą laiką po 1991 metu prasidėjo šioks toks atšilimas Vakarų ir Rusijos santykiuose, tačiau bendras vaizdas liko ankstesnis: Rusija jaučia grėsmę iš Vakarų pusės.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Britų mokslininkai nustatė… Aleksandras Rodžersas: Dar kartą apie bitkoinų piramidę Kodėl rinka nenaudinga paprastam žmogui Paslaptinga titanų civilizacija Sfinkso paslaptys: kuo toliau kasinėja, tuo daugiau

Ukrainos krizė tapo pačiu naujausiu šio fakto patvirtinimu. 2014 metais pašalintas demokratiškai išrinktas Ukrainos prezidentas Janukovičius, linkęs megzti artimesnius ryšius su Rusija, ir Maskva tai įvertino kai valstybės perversmą, kurį inspiravo ir organizavo Vakarai.

Nors toks požiūris galbūt yra kiek perdėtas, tačiau jo negalima laikyti neturinčiu jokio pagrindo.

Janukovičiaus nušalinimas nuo valdžios tik sutvirtino Rusijos įsitikinimą apie melagingą Vakarų retoriką apie demokratiją ir bendražmogiškas vertybes kaip apie naują imperinę ideologiją, kurią naudoja Vakarai, kai jiems tai naudinga politine prasme ir kuri lengvai pamirštama kitais atvejais. Janukovičiaus nuvertimas buvo suvoktas kaip politinis žingsnis, demaskavęs Vakarų veidmainiškumą ir panaikinęs visos vakarietiškos propagandos apie vertybes teisėtumą.

Kai 2015 metais Amerika, ES ir kai kurios kitos Vakarų šalys įvedė ekonomines sankcijas prieš Rusiją, pozityvus požiūris į Vakarus Rusijos visuomenėje nukrito iki žemiausio lygio nuo šaltojo karo pabaigos momento. Šiuo metu maždaug 81% rusų laikosi negatyvaus požiūrio apie Ameriką ir 71% apie ES.

Ukrainos krizė – tai tik ledkalnio viršūnė. Nereikia pamiršti, kad prieš tai sekė 25 metai agresyvių Vakarų veiksmų. Nežiūrint į tam tikrą savo atominio arsenalo sumažinimą, Amerika visokeriopai palaikė savo karinį pranašumą per visą laikotarpį nuo šaltojo karo pabaigos. Kalba eina ne tik apie tai, kad JAV karinis potencialas daug kartų pranoko Rusijos potencialą, ir ne tik apie tai, kad dėka 800 karinių bazių visame pasaulyje Amerika turėjo žymiai daugiau galimybių plėsti savo įtaką pasaulyje ginkluota jėga.

Šalia viso to Klintono administracija dešimtame dešimtmetyje plėtė NATO aljansą. Nors Vakarų Europos šalys iš pradžių rėmė šiuos žingsnius – Vokietija džiaugėsi, kad į aljansą įstojo tokios buferinės šalys kaip Lenkija ir Čekija – nuomonės išsiskyrė Bušo jaunesniojo prezidentavimo pabaigoje, kai NATO ėmė svarstyti galimybę prijungti Gruziją ir Ukrainą. Rusiją vis labiau neramino NATO ekspansija rytų kryptimi ir aiškiai davė suprasti, kad Ukrainos ir Gruzijos prijungimas bus traktuojamas kaip neleistinas strateginio stabilumo šiame regione pažeidimas.

Ir vis dėlto NATO, iš visko sprendžiant, liko nepasotinamu savo siekyje plėsti įtakos zoną, nukreipęs savo žvilgsnį net link Kazachstano, Kirgizijos, Tadžikijos ir Uzbekijos – šalių, kurios istoriškai yra Rusijos satelitės ir išsidėsčiusios toli nuo tradicinės NATO atsakomybės zonos.

Rusijoje kilo gandų banga, kad NATO remia Maidaną, su tikslu sukurti karinę bazę Kryme.

Tokia bazė atsidurtu ne tik pavojingai arti Rusijos teritorijos, ji taip pat galėjo blokuoti Rusijos laivyno praėjimą į Viduržemio jūrą.

Šita potenciali grėsmė pastūmėjo Rusiją apginti Kryme savo nacionalinio saugumo interesus.

Tokio žingsnio neįmanoma buvo nenumatyti, tačiau būtent NATO nesugebėjimas prognozuoti rimtų grėsmių Rusijos interesams atsiradimą, verčia šiandien aljansą saugoti savo rytines ribas įvedant savo kariuomenę į Baltijos šalis.

Taigi, bendras vaizdas yra toks: Vakarai stengiasi plėsti savo įtakos sferą rytų kryptimi, o Rusija suvokia tai kaip didėjančią strateginę grėsmę jos valstybiniam suverinitetui. Šie įvykiai po šaltojo karo pabaigos gali būti trumpai apibūdinti kaip susidūrimas tarp liberalių Vakarų ir pragmatiškos Rusijos. Daugelį metų trunkantis nenumaldomas Vakarų siekis plėstis be kruopščios analizės, kaip tokius veiksmus traktuos Rusija, byloja apie tai, kad Vakarai pavojingai klaidingai įsivaizduoja tai, kaip jų veiksmus mato šalys, esančios už Vakarų įtakos sferos ribų.

Nenoras ir nesugebėjimas suprasti Rusijos požiūrio suvaidino didelį vaidmenį Ukrainos krizės metu ir privedė iki ypatingai pavojingo santykių atšalimo nuo pat šaltojo karo laikų. Nors Vakarai, suprantama, neprivalo formuoti savo užsienio politikos tokiu būdu, kad suteiktų Rusijai malonumą, tačiau jie neabejotinai turi būti suinteresuoti suprasti Rusijos poziciją. Šito suvokimo nepaisymas jau padarė didžiulės žalos Europos ir apskritai Vakarų saugumui.

Šaltinis - versijos.lt

Parengta pagal: euractiv.com