Pasaulinės filmo apie Steve'ą Jobsą premjeros proga aktorė Kate Winslet, atlikusi šioje juostoje vieną pagrindinių vaidmenų, papasakojo, kaip dėl šio darbo teko praleisti Kalėdas be šeimos, o milijonierių vyrą siųsti pirkti perukų.

K. Winslet – tikra kino žvaigždė: nominuota garsiausiems kino apdovanojimams, turi savo žvaigždę Holivudo šlovės alėjoje, vaidino pagrindinius vaidmenis Romano Polanskio ir Jameso Camerono filmuose. Dar Kate turi puikų humoro jausmą, kuriuo vadovaujasi kalbėdama apie savo darbą ir šlovę. Jos partneris filme „Steve Jobs“ Michaelas Fassbenderis aktorės 40-mečio proga padovanojo jai greitpuodį, ir šia dovana ji džiaugėsi labiausiai. „Aš jau seniai norėjau vaikams išvirti kaulų sultinį“, – džiūgavo ji.

Duodama interviu vienam Los Andželo leidiniui K. Winslet prisipažino, kad iki šiol atsispyrė nepamatuotoms ambicijoms ir džiaugiasi pasitaikančiais sunkumais darbe. Sunkumai – pavyzdžiui, ištisa epopėja, kurią ji perėjo, kad patektų į Danny Boyle'o projektą „Steve Jobs“. Šiame filme aktorė suvaidino Joanną Hoffman – bendrovės „Apple“ rinkodaros vadovę. Kaip teigia kino ekspertai, šiuo vaidmeniu Kate greičiausiai užsidirbo dar vieną – jau septintąją – nominaciją „Oskarui“.

Kur gauti scenarijų

– Kate, papasakokite, kaip jūs atsidūrėte šiame filme?

– Tai ilga istorija, taigi, jūs arba užmigsite, arba pabėgsite, kol ją išklosiu. Pasirengę? Buvau netoli Melburno, filmavausi filme „Siuvėja“, sėdėjau savo persirengimo vagonėlyje ir kalbėjausi su grimuotoja apie ateities planus. Ji papasakojo, kad turi važiuoti į San Fransiską dirbti filme apie S. Jobsą ir pašnibždėjo man į ausį, kad jį vaidins M. Fassbenderis, o režisuos D. Boyle'as, kuris kaip tik rengiasi atvykti į Australiją. Tada sušukau: „Palauk! O ten yra moters vaidmuo?“ Prisimenu, kad ji suspaudė man petį ir sušnibždėjo: „Dieve, Kate, mums reikia skubiai gauti scenarijų!“ Mudvi pradėjome svarstyti, kas galėtų mums padėti.

– Turbūt jūsų agentas?

– Taip, problemos sprendimas buvo akivaizdus. Mano agentė pranešė, kad pagrindiniam moters vaidmeniui kol kas nėra paskirtos nė vienos aktorės, bet ir scenarijaus mums neduos. Dabar mes jau trise sukome galvas, kaip atkreipti režisieriaus D. Boyle'o ir jo kolegų dėmesį. Vienu metu supratau: jie negali manęs įsivaizduoti šiame vaidmenyje todėl, kad esu visai nepanaši į tamsiaplaukę ir griežtą J. Hoffman. Bet ir čia greitai radome sprendimą: mano nuostabusis vyras Nedas (milijonierius Nedas Rocknrollas, už kurio K. Winslet ištekėjo 2012 metais) nuėjo į parduotuvę ir nupirko porą skirtingo ilgio tamsių perukų. Aš nusivaliau visą makiažą, užsidėjau peruką, susišukavau plaukus kaip Joanna ir nusifotografavau. Nusiunčiau elektroniniu paštu nuotrauką filmo prodiuseriui, neužpildžiusi laukelio „laiško tema“. Žinote, tai padėjo – man atsiuntė scenarijų!

– Na, pagaliau!

– Palaukite, dar anksti džiaugtis. Net norint perskaityti scenarijų man kilo daug problemų. Pirmiausia turėjau įkrauti savo „iPad'ą“, nes juo, galima sakyti, nesinaudoju, tegu man atleidžia S. Jobsas. O paskui dar parsisiųsti keletą specialių programėlių. Tai buvo tikra katastrofa. Esu siaubinga technofobė, teko pasitelkti tris žmones, kad pagaliau susidoročiau su užduotimi. Pagaliau perskaičiau scenarijų ir jis tiesiog aptemdė man smegenis – nuo visų protingų dialogų ir terminų susisuko galva.

Vaidmuo – kišenėje

– Kas gi buvo toliau? Perskaitėte scenarijų ir gavote vaidmenį? – Vėliau D. Boyle'as atvažiavo į Melburną ir mes susitikome. Kalbėjome apie gyvenimą, bet vaidmens neaptarinėjome. Po poros neįpareigojančio pokalbio valandų aš neiškenčiau: „Klausyk, man laikas eiti, nagi, pasikalbėkime apie reikalus.“ O jis sako: „Kokius reikalus? Ką, tu nesupratai, kad vaidmuo jau tavo kišenėje? Taigi, iki susitikimo San Fransiske sausio 9 dieną.“ Buvo gruodžio 16-oji, aš su šeima buvau pasaulio pakraštyje, Australijoje, jau buvome suplanavę šeimos Kalėdas. Neketinome net į Didžiąją Britaniją grįžti, o ką ir kalbėti apie kelionę į San Fransiską. Po susitikimo su Danny apie viską papasakojau vyrui ir ėmiau panikuoti, kad negalėsiu filmuotis šioje juostoje, nespėsiu. O Nedas sako: „Žinoma, galėsi ir suspėsi. Mes važiuojame į San Fransiską. Kraukis daiktus.“ Žiūrėjau į jį susižavėjusi ir pasakiau: „Štai kodėl aš už tavęs ištekėjau!“ (Juokiasi.)

– Baiminatės naujųjų technologijų, tad ką žinojote apie S. Jobsą iki filmavimo pradžios?

– Atvirai sakant, nedaug. Tik bendrus dalykus: kas jis, kuo užsiima, dėl ko mirė. Nieko nežinojau apie jo santykius su dukra Liza, jos motina ir juolab apie jo padėjėją ir dešiniąją ranką J. Hoffman. Manoma, kad S. Jobsas buvo labai sudėtingas žmogus, griežtai elgėsi su savo pavaldiniais ir privesdavo juos iki ašarų. Bet kai susitikau su pačia Joanna, ji papasakojo man apie visai kitokį Steve'ą: savo artimą draugą, o ne griežtą bosą. Filme mes stengėmės parodyti, kad Steve'as buvo didis žmogus ir tikras komandos žaidėjas. Juk jis visada siekė idealaus rezultato – tiek iš darbuotojų, tiek iš savęs. Jis dažnai tikrindavo savo pavaldinius, užduodavo jiems suktus klausimus, pavyzdžiui: „Smulkiai papasakok, kas įeina į tavo pareigas.“ Tiesiog perfekcionistas maniakas.

– Jums pačiai teko susidurti su tokiais režisieriais maniakais?

– Jeigu atsakysiu į šį klausimą, agentė mane pritrėkš tiesiog čia (juokiasi). Atvirai sakant, man gyvenime labai pasisekė. Dirbdama beveik su visais režisieriais jaučiau didelį malonumą, daug ko iš jų išmokau ir retai nesutikdavau su kokiais nors jų sprendimais. Filme „Steve Jobs“ yra frazė: „Gali vienu metu būti ir talentingas, ir padorus žmogus. Tai ne dvejetainis kodas.“ Manau, privalai būti padorus, nesvarbu, ar esi talentingas, ar ne.

Negali nevaidinti

– Filmo scenarijus yra trijų dalių – tai trys svarbūs S. Jobso gyvenimo periodai. Jeigu apie jus kurtų panašią juostą, kokie trys momentai į jį patektų?

Kino žinovai prognozuoja Kate Winslet dar vieną nominaciją "Oskarui". – Man regis, tektų daryti daugiau dalių – labai jau daug mano gyvenime įvykių. Pirmiausia, tris kartus buvau ištekėjusi. Turiu tris vaikus, jie visi taip pat nusipelno atskiro dėmesio. Na, ir apdovanojimų nepamirškime, žinoma. Ne kasdien aš gaunu „Oskarą“. Nors daug dažniau kaip tik negaunu (juokiasi).

– Jūsų herojė Joanna – tikra darbštuolė. O ką jūs pasirengusi aukoti dėl darbo?

– Aš nesu darbštuolė maniakė. Anksčiau darydavau vieną projektą per metus, kuris trukdavo keturis penkis mėnesius. Tačiau pastaruoju metu vis labiau apsikraunu darbais. Gerai, kad galiu sau leisti vienu metu dirbti ir būti su šeima. Bet negalėčiau dirbti taip, kaip Joanna. Ir tikrai nepatempčiau tokio krūvio kaip M. Fassbenderis – jis prisiėmęs krūvą projektų. Keista, kad tas vyrukas vis dar laikosi ant kojų. Ir šypsosi, beje.

– Galėtumėte gyventi be darbo?

– Nė už ką! Gal nepatikėsite, bet man tikrai patinka mano profesija, o bėgant metams aš ją vis labiau mėgstu. Neseniai sukako 40 metų ir aš, ko gero, pirmą kartą susimąsčiau, ką veikiu didžiąją gyvenimo dalį. Nuo pirmojo filmo, kuriame vaidinau, praėjo 23 metai – juk tai ištisa amžinybė. Aš iki šiol dirbu ir neplanuoju sustoti. Vis dar tikiu tuo, ką darau, neužsiauginau nepakeliamo ego, o ir kaip žmogus nelabai tepasikeičiau. Tiesa, norėtųsi manyti, kad kaip aktorė aš jau užaugau (šypsosi). Kiekvienas vaidmuo suteikia naujų džiaugsmų ir sunkumų. Net jei tenka keltis 3 valandą ryto – o kartais tenka, – vis tiek keliuosi galvodama: „Kaip viskas puiku!“ Išeini rytą į tylią gatvę, sėdi į automobilį ir važiuoji į filmavimo aikštelę San Fransisko operos teatre. Važiuoji ir supranti, kad gyvenimas nusisekė.

Šaltinis - lzinios.lt

Parengė GODA AMBRAZAS