Donatas Puslys

Apie vadinamąjį „Brexitą“ galima diskutuoti ilgai ir nuobodžiai. Vieni šį įvykį vertina kaip demokratijos pergalę, kiti tuo tarpu skuba ieškoti kaltų dėl neišmintingo sprendimo – tebūnie tai politinis elitas, nusprendęs, kad dėl vidinių partinių galios žaidimų galima aukoti visos valstybės stabilumą, tebūnie tai nesusipratę piliečiai, kurie rūpinosi tik savo interesais ir nesugebėjo įžvelgti galimų sprendimo padarinių. Kiekviena pusė gali pateikti gausybę argumentų. Taip, ir dar sulaukti gausybės „like’ų“ iš draugų ir pasekėjų.

Kartais ir šiandienė demokratija pradeda priminti „like’ų“ kultūrą, kai staigiai nusprendžiau, paspaudžiau, ir baigta. Šios kultūros pagrindinė problema yra ne tiek racionalumo argumentuojant savo sprendimą trūkumas, kiek nenoras ir negebėjimas išgirsti ir įsiklausyti, ką nori pasakyti manantieji kitaip. Yra tik dvi stovyklos – „patinka“ ir „nepatinka“ – turiu pasirinkti vieną jų ir kovoti už savo pusės vėliavą. Tokia demokratija iš polilogo, bendrų sąlyčio taškų paieškos virsta kova, nulinės sumos žaidimu, kur mano pergalė yra tavo pralaimėjimas – ir atvirkščiai. Miršta respublika kaip bendras reikalas, ir triumfuoja demokratija kaip mano vieno reikalas žūtbūt įgyvendinti savo interesą.

Britanijos atveju 52:48 laimėjo pasitraukimo iš ES šalininkai.Tarsi kokiose nerezultatyviose krepšinio rungtynėse. Įtempta, varginanti kova taškas į tašką, kur pralaimėtojai lieka be nieko.

Kiekvienas galime atsakyti sau į klausimą: ar tai yra sąžininga? Jei vadovausimės grynai procedūriniu suvokimu, tai veikiausiai taip, nes žaidimo taisyklės vienodos visiems, ir pralaimėjusiems telieka susitaikyti. Tačiau, jei demokratiją priimsime ne tik kaip galios žaidimą „kas ką?“, ne tik kaip paprasčiausią procedūrų rinkinį, o kaip pastangą ieškoti sutarimo, bendrojo gėrio, tai vaizdas visai kitoks.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Elonas Muskas: „įkalinti žmones už žolės pardavinėjimą yra blogai. Jokios logikos, tai neteisinga“ Ohana ir aloha dvasia, lietuvybės daigai ir gyvenimas Havajuose 5 patarimai ką galima nuveikti karantino metu Nesąžiningi pardavėjai internete: kaip atpažinti? JAV ištiesė pagalbos ranką sąjungininkėms Europoje .

„Brexit“ išryškino manichėjiško mąstymo juoda-balta, gera-bloga gundymus. Vieni skuba aukštinti referendumą kaip tautos valios išraišką, kaip demokratijos triumfą. Tačiau ar tautą sudaro tik 52 proc. piliečių? O kaip likusieji 48 proc.? O gal su mažumomis tokioje demokratijoje galima ir nebesiskaityti, gal mūsų ateitis yra buldozerinė daugumos tironija?

Referendumų fanai sako, kad svarbus kiekvieno balsas. Tačiau „Brexito“ atveju, nemeluokime, svarbūs yra tik 52 proc. balsai, visi kiti keliauja šiukšlinėn. Vadinasi, jei esi mažuma, tai buldozerinėje demokratijoje nebūsi išgirstas.

O kaip škotai – ar jų pozicija yra svarbi? O gal metas dar vienam Škotijos nepriklausomybės referendumui ir skirstymuisi. Tik ar tokiu atveju Didžioji Britanija ilgainiui netaps Mažąja Britanija? Kitaip tariant, ar lazda neatsisuks kitu galu, nei tikėtasi?

Be to, jei tokie referendumai yra demokratijos triumfas, tai gal tuomet vienintelis tikras kelias tapti tikrai demokratiškiems yra tiesioginė demokratija, kur piliečiai referendumuose sprendžia visus klausimus – nuo narystės ES iki minimalios algos, nuo atominių elektrinių statymo iki naminių gyvūnėlių ženklinimo ar Žaliojo tilto skulptūrų? Nebereikės ir 141 Seimo nario, liks tik referendumuose priimtų nutarimų vykdytojai, nebereikės ekspertų, nes ekspertais būsime kiekvienas iš mūsų. Be abejo, šaržuoju, tačiau ar referendumas yra tikslas savaime, ar vis dėlto jis, kaip ir kiti politiniai instrumentai, turėtų būti subordinuoti aukštesniems politinės bendruomenės tikslams? Juk šiandien regime, kad būtent „Brexit“ referendumas gali tapti Didžiosios Britanijos kaip politinės bendrijos pabaigos pradžia.

Visiškai priešingą poziciją socialiniame tinkle išreiškė vienas bičiulis, kuris, remdamasis Henriu Kissingeriu ir George’u Kennanu, teigė, kad svarbiausi užsienio politikos klausimai turėtų būti sprendžiami už uždarų durų. Suprask, jokių referendumų, nes viskas turi būti patikėta profesionaliems politikams ir diplomatams. Ar tikrai? Juk čia kalbame ne tik apie techninį kažkokios problemos sprendimą, kur susirinkę profesionalūs amatininkai viską greitai sutvarko tarsi santechnikas sugedusį vamzdį. Viena vertus, profesionalų sprendimams visada reikalinga piliečių legitimacija, nes be jos piliečiai anksčiau ar vėliau ras būdą per rinkimus ar kitaip nubausti sprendimų priėmėjus. Kita vertus, galime tik melstis, kad už uždarų durų, pavyzdžiui, su Vladimiru Vladimirovičiumi neliktų tokie profesionalai kaip Gerhardas Schroederis, Nicolas Sarkozy, Frankas-Walteris Steinmeieris, Marine Le Pen ir daugelis kitų. Juk visa tai yra ne tik apie techniką, o ir apie pamatines vertybes, bendrą interesą ir pan. Kitaip tariant, lenkiu link to, kad pražūtingas gali būti ne tik daugumos sprendimas referendume, tačiau ir politikų pasitarimas už uždarų durų. Istorija tą byloja. Magiškų receptų, tobulų procedūrų nėra.

Ką tuomet daryti? Manau, kad būtina įveikti manichėjišką juodą-baltą pasaulėvaizdį, kur viską galima lengva ranka sudėlioti į dvi lentynėles – gera ir bloga. Jei referendumas yra gerai, tai organizuokim jį kiekviena proga. Jei referendumas yra blogai, tai geriau viską palikim už uždarų durų profesionalams. Manau, kad referendumas tėra tik įrankis, kuris kaip ir bet kuris kitas įrankis gali būti panaudotas tiek išmintingai, tiek pražūtingai. Viskas priklauso nuo politinės bendruomenės idealų, spręstinos problemos priežasčių, konteksto, galimų padarinių.

„Brexit“ atveju neramu dėl to, kad referendumo idėja gimė politikų, kurie kovojo vidines partines kovas, galvose. Panašu, kad šie politikai arba nelabai gerai suprato galimas referendumo pasekmes – ekonomikos trikdžius, įtaką nacionalinei valiutai, galimą Škotijos nepriklausomybės referendumą, bruzdėjimą Šiaurės Airijoje, – arba viską aukojo lošime statydami maksimalią sumą. Nigele’o Farage’o penktadieninis prisipažinimas, kad iš įmokų į ES biudžetą sutaupyti pinigai vis dėlto nebus perkelti į nacionalinę sveikatos sistemą, rodo ir tai, kad referendumo agitacijos metu nebuvo vengiama pigaus populizmo ar, įvardykime tiesiai, melo.

Be to, kyla klausimas, ar tokiems svarbiems referendumams kaip „Brexit“ turėtų galioti tas pats 50 proc. plius vienas balsas reikalavimas. O gal šiuo ir panašiais atvejais, kur ant kortos pastatyta ne tik valstybės, tačiau ir europinio projekto ateitis, turėtų būti taikomas aukštesnis, tarkime, dviejų trečdalių slenkstis? Kad ir kaip ten būtų, „Brexit“ jau yra įvykęs faktas, lieka judėti pirmyn. Kartu „Brexit“ palieka ir gausybę klausimų apsvarstymams, nepasiduodantiems klišinėms kategorizacijoms, supaprastintiems apibendrinimams.

Namų darbus po šio referendumo turi padaryti ir ES. Čia manichėjiško mąstymo taip pat apstu. Vienas ryškesnių to pavyzdžių yra kalbėjimas apie tai, kad Europa taps federacija arba jos nebeliks iš viso. Tokiame pasaulyje paprasčiausiai ima trūkti spalvų.

Šaltinis - bernardinai.lt