Nuotykių filmas „Everestas“, pradėjęs šių metų Venecijos kino festivalio programą, leidžiasi į premjerinę kelionę per pasaulį. Juostos žvaigždė Johnas Hawkesas, 2011 metais nominuotas „Oskarui“, interviu užsienio spaudai papasakojo, kaip vyko filmavimas ir kodėl jis buvo sunkiausias jo karjeroje.

Holivudo aktorius J. Hawkesas yra viena paslaptingiausių kino žvaigždžių. Apie asmeninį gyvenimą interviu jis nedalija ir šiaip stengiasi kuo mažiau kalbėti viešai. 56 metų aktorius niekada nebuvo vedęs, tačiau žurnalistai taip ir neišsiaiškino kodėl. Milijonus uždirbantis aktorius gyvena nuomojamame paprastame name, neperka prabangių automobilių, vairuoja ekonominės klasės mašiną. Vienintelis didelis J. Hawkeso pirkinys – mamai nupirktas namas, tačiau ir jis yra tiesiog patogus gyventi, o ne pasakų pilis.

Paremtas tikrais faktais

Režisieriaus Baltasaro Kormakuro nuotykių filme „Everestas“ J. Hawkesas suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Juosta sukurta remiantis tikrais faktais: 1996 metų gegužę į aukščiausią pasaulio viršukalnę – Everestą nutarė užkopti keletas ekspedicijų vienu metu. Vienoje jų dalyvavo amerikiečių žurnalistas ir rašytojas, vėliau parašęs knygą „Išretėjusiame ore“, kitos vadovai buvo amerikietis Scottas Fisheris ir rusas Anatolijus Bukrejevas. Visi vyrai ir moterys buvo pasirengę rizikai ir pavojams, tačiau iš šių ekspedicijų tada negrįžo net aštuoni žmonės.

– „Everestas“ – įtraukiantis, nepaprastas filmas. Kaip jums sekėsi šiame projekte?

– Taip, tai visiškai netipinis nuotykių filmas, tai tiesa. Jis neturi visai nieko bendra su tuo, ką man pastaruosius trisdešimt penkerius karjeros metus teko daryti. Filmavimo mastai buvo milžiniški: daug keliavome, aplankėme neįtikėtinas vietas, nuolat tekdavo išeiti iš „komforto zonos“. Kiekvienas mūsų komandos narys – nuo aktorių iki dirbančiųjų už kadro – patyrė visą emocijų skalę. Būta visko: džiaugsmo, juoko, liūdesio, pavojaus, baimės.

– Matyt, aktoriams reikėjo visa tai patirti, kad galėtų tikroviškai perteikti visus šios istorijos niuansus.

– Be abejonės. Žinoma, buvo galima viską nufilmuoti priešais specialų žalią ekraną ir paskui specialiomis technologijomis „uždėti“ kalnų vaizdus. Bet, mano manymu, tada tai būtų buvęs visai kitoks filmas. Laimė, mes turėjome galimybę nuvykti į Nepalą, pabūti Himalajuose, užkopti į kalnų viršūnes viename Italijos kalnų slidinėjimo kurorte. Manau, aktoriams visa tai buvo neįkainojama patirtis. Darbą baigėme jau studijoje Londone, o iki tol lankėmės Romoje, kur nufilmavome keletą paskutinių filmo scenų.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

D. Trumpas: Irano vadovybė „nori susitikti“ Stasys Barzdukas – visuomenininkas ir lituanistas V. LANDSBERGIS: „GYVENIMAS – DOVANA. GAVAI DOVANĄ, TAI KODĖL TURI JA BJAURĖTIS?“ ŽMOGUS, KŪRĘS TAIKĄ EUROPOJE Užuot dejavęs, subūrė buvusių emigrantų bendruomenę

Esu visiškai įsitikinęs, kad jeigu nebūtume nuvykę į Nepalą, pamatę Everesto ir sniego lavinų Šiaurės Italijoje, jeigu nebūtume pakilę į didelį aukštį ir patyrę kaulus smelkiančio šalčio, nebūtume sugebėję tinkamai atskleisti savo herojų visų jausmų. Nebūtume galėję suvokti, ką reiškia – bandyti įveikti patį aukščiausią pasaulio kalną. Ir nebūtume pajutę, kas yra aistra kalnams ir aukščiui.

– Taigi dabar suprantate, kodėl šie žmonės ryžtasi tokiems žygdarbiams, nepaisydami didžiulės rizikos?

– Iš dalies dabar tai suprantu. Daugiausia gido, kuris buvo toje 1996 metų ekspedicijoje, nuopelnu. Daug su juo bendravau. Mudu ilgas valandas vaikščiojome kalnų keliais Aspene, Kolorado valstijoje, treniravomės prieš filmavimą. Kartą aš jo paklausiau: „Kodėl jūs tai darote? Dėl ko taip rizikuojate?“ Ir jis man atsakė, kad tikrai ne dėl šlovės. Tik dėl savęs, kad įrodytų sau, jog tai gali padaryti. Jam patinka būti gamtos, to neįtikėtino grožio dalimi, patirti ramybę ir mėgautis ypatingais momentais, kurie prieinami tik keletui žmonių žemėje. Jam atsisakyti šito – lyg padaryti nusikaltimą. Aštrių pojūčių paieška čia nėra pats svarbiausias dalykas, svarbiausia – galimybė pasijusti gyvam, jausti neįtikėtiną vienybės su gamta jausmą, lyg tu – vienintelis žmogus planetoje.

Svajotojų asmeninis iššūkis

– Be abejonės, jūs gerai išstudijavote savo vaidinamą herojų Dagą Hanseną. Kaip manote, visa tai, apie ką dabar kalbėjote, galima priskirti ir jam?

– Manau, taip. Šia tema kalbėjausi su Davidu Bisheru, mūsų filmo konsultantu. Mudu šnekučiavomės apie žmones, kurie ryžtasi kopti į Everestą. Davido manymu, juos galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni – savotiški nuotykių ieškotojai, kuriems maga užkopti į bet kokią viršukalnę, papasakoti, kad jie buvo ten ar šen, lyg ir „pasižymėti“ savo teritoriją. Tai asmenys, kurių gyvenime trūksta ko nors esminio, todėl jie nori bėgti, ieškoti adrenalino, azarto. Antra grupė – svajotojai. Ir man regis, dauguma tų, apie kuriuos mes pasakojame filme „Everestas“, kaip tik buvo svajotojai. Jie tiesiog nori tai išbandyti, pajausti. Tai neturi nieko bendra su gyrimusi, jiems tai – asmeninis iššūkis.

– Buvo malonu filmuotis?

– Pasakysiu tiesiai – sudėtinga buvo džiaugtis ir linksmintis dirbant. Be abejonės, labai patenkintas, kad turėjau galimybę dirbti šiame projekte. Meluočiau, jei sakyčiau, kad mūsų darbas susideda tik iš širdelių ir gėlyčių, autografų ir saulės akinių. Kartais filmavimai labai alino, kalnai nelepino VIP zonomis. Filmuodami kalnuose net neturėjome įprastų vagonėlių, kuriuose būtų galima susikurti bent šiek tiek komforto. Mūsų garso režisieriaus asistentas Adamas sakė, kad per visą jo karjerą „Everestas“ – kol kas vienintelis filmas, kai aktoriams buvo sunkiau nei filmavimo grupei. Bet visa tai buvo verta patirti.

– Ar pavyko tinkamai įamžinti žmonių, įkopusių į Everestą, atminimą?

– Labai to tikiuosi, bet galiu tik spėlioti. Man regis, tikslas buvo perteikti viską maksimaliai tikroviškai, teisingai – dėl tų žmonių ir jų artimųjų. Stengėmės perprasti šių vyrų ir moterų poelgių esmę ir juos skatinusius motyvus. Niekada nesužinosime, kas tiksliai ten įvyko. To niekas nežino. Mūsų darbas – papasakoti šią istoriją taip gerai, kaip tik įmanoma, ir atiduoti pagarbą tiems, kurie buvo jos dalyviai.

Šaltinis - lžinios.lt

Parengė GODA AMBRAZAS