MATAS BALTRUKEVIČIUS

Dėl Lukiškių aikštės paminklo kyla daug aistrų visuomenėje. Kokią žinutę neša Vytis, kokią „kalva“? Kaip apsaugoti atminimo erdves nuo profanavimo? Ar realistinė maniera turi ateitį? Apie tai kalbėjomės su istoriku Zigmu Vitkumi.

Lukiškių aikštės paminklo klausimas buvo spręstas labai ilgai ir skandalingai. Pasirinkta galutinė forma – internetinis balsavimas ir ekspertų komisija. Ar tai geriausias būdas spręsti paveldo klausimus?

Išties Lukiškių aikštė yra bene populiariausias architektūrinių konkursų objektas Lietuvoje, pradedant pirmaisiais pokario metais. Nepriklausomoje Lietuvoje aikštę bandome sutvarkyti faktiškai nuo 1999-ųjų, kai buvo priimtas specialus Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas dėl Lukiškių aikštės funkcijų. Tada sutarta, jog ši aikštė turės atlikti reprezentacinę ir visuomeninę funkciją, užsiminta ir apie paminklą, skirtą Lietuvos ginkluotam pasipriešinimui įamžinti.

Kalbant apie sprendimo priėmimo mechanizmą paskutiniojo konkurso atveju, mano akimis, tai teisingiausias būdas, kai kalbama apie aikštę, kuri yra kuriama kaip pagrindinė valstybės aikštė. Savo nuomonę išsakė ir piliečiai, ir piliečiai, turintys labiau išlavintą žvilgsnį – ekspertai. Jų balsams suteiktas vienodas svoris. Balsavimo būdas – balsavimas internetu – leido pareikšti savo nuomonę greitai ir patogiai. Tiesa, galima kelti klausimą, ką turėjo daryti tie, kurie nesinaudoja internetu.

Kai kas kritikavo ir patį mišrų balsavimo modelį, esą iš tokio derinio negali išeiti nieko gero. Tačiau kokios alternatyvos? Rengti balsavimą paštu? Sprendimą priimti remiantis vien visuomenės balsais? Ar vien ekspertų? Visuomenės balsas svarbus, nes ji yra šio projekto adresatas, ekspertų balsai reikšmingi, nes šie žmonės turi patirties – yra matę dešimtis ir šimtus įvairiausių paminklų visame pasaulyje ir turi išsiugdę intuiciją, leidžiančią įvertinti idėjas atsižvelgiant tiek į ideologinius, tiek estetinius aspektus bei platesnį architektūrinį kontekstą. Žinoma, priimant sprendimus niekada nepavyks išvengti subjektyvumo (kitokios sudėties komisija galbūt būtų balsavusi kitaip), bet ar mes galime kvestionuoti viską iki mirties? Niekas taip nealina jėgų ir neatima vilties, kaip neapsisprendimas. Ir gyvenime, ir architektūros konkursuose.

Vyčio paminklo šalininkai teigė, jog būtina pastatyti realistinės manieros paminklą, kuris nebūtų talpus prasmėmis. Galbūt, pagerbiant žuvusiuosius ir beiškeliaujančią laisvės kovotojų kartą, buvo verta atsižvelgti į daugelio laisvės kovotojų svajonę – Vytį centrinėje miesto aikštėje?

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Č. Iškauskas. Kodėl atleidžiami karantino varžtai? EUROPARLAMENTARAS S. KELLY: ES BUS STIPRI, JEI STENGSIMĖS NĖ VIENO NEPALIKTI UŽNUGARYJE Seimo nario R. Šarknicko pranešimas: „Kodėl žmonės pikti ant biurokratų arba atvirkščiai?“ Žurnalistas Andrius Tapinas savo „Facebook“ paskyroje pareiškė ką mano apie artėjančius rinkimus SKAITYTOJO POZICIJA. LIETUVIŠKAS PASAS AR DVIGUBA PILIETYBĖ?

Didžiausia laisvės kovotojų svajonė vykstant kovai buvo ne Vytis centrinėje miesto aikštėje, o nepriklausoma Lietuva. Jų svajonė šiandien yra realybė. Ginčytis, kokios manieros turėtų būti paminklas – figūratyvinis ar nefigūratyvinis – galima be galo ir rastum savų argumentų.

Sakyti, jog įmanoma kaip nors labiau pagerbti laisvės kovotojus (ar išreikšti jų kovą) figūratyviniu paminklu nei nefigūratyviniu, yra nesusipratimas. Tokio teiginio neįmanoma pagrįsti. Tik tiek, kad figūratyvinis paminklas galbūt yra lengviau perskaitomas daugumai. Kitas klausimas, ką gi reiškia netalpus reikšmėmis paminklas?Netalpaus reikšmėmis paminklo (gal verčiau kalbėti apie uždaresnius/atviresnius interpretuoti paminklus) atveju lankytojui kūrėjas rekomenduoja, ką jis ar ji turi matyti ir ką galvoti. Tuo tarpu talpus reikšmėmis paminklas reiškia, kad lankytojui sudaromos sąlygos prisiminti įvykius ir juo apmąstyti savaip, neprimetant tinkamiausio perskaitymo varianto.

Andriaus Labašausko idėjos pranašumas, mano galva, tas, kad ji tikroviškiau ir giliau išreiškia kovos už laisvę idėją – kova už laisvę nėra vien tik šarvais švytinčio kovingojo ir pergalingo vyčio kelionė per laiką ar veržlus kavalerijos puolimas ūžiant erelių plunksnoms ir pergalingi paradai. Tai kažkas sunkesnio, gilesnio, žemiškesnio ir... šventesnio. Kalbant apie Vyčio simbolį, Lukiškių aikštėje jau plevėsuoja didžiulė vėliava su šiuo ženklu – šis įspūdingas ir vilniečių pamėgtas objektas, mano akimis, turėtų aikštėje likti.

Laikotės nuomonės, jog realistinės skulptūros priklauso praeičiai?

Tokios skulptūros yra neabejotinai įdomios kaip architektūros ir memorialinio meno istorijos objektai. Daliai visuomenės jos visada liks kaip vienintelė šios meno šakos galimybė. Ir puiku. Greta nefigūratyvinio kūrinio gali iškilti ir figūratyvinis. Štai dalis amerikiečių buvo nepatenkinti M. Lin kūriniu. Kas atsitiko? Po dvejų metų netoliese buvo pastatyta natūralistinė, ant nedidelio pjedestalo pakelta trijų JAV kareivių skulptūra, kuri taip pat gausiai lankoma ir mėgstama. Demokratiškai pažiūrėta.

Mąstydamas apie tradicinę skulptūrą – turiu galvoje vertikalų, figūratyvinį, galią spinduliuojantis objektą, stovintį ant pjedestalo – klausiu savęs, ar toks skulptūros tipas šiandienos žmogui gali padaryti kokį nors rimtesnį egzistencinį ar emocinį poveikį? Konkrečiau kalbant, ar didvyrius vaizduojančios skulptūros gali mus paversti didvyriais? Vargu. Bet išlavintas jautrumas istorijai ir praeityje gyvenusių žmonių likimams – ko ir siekia alternatyvūs paminklai, gali prie to prisidėti. Kad ir kaip būtų, nepervertinkime paminklų įtakos, po kurio laiko dauguma jų tampa daugiau ar mažiau nepastebimi... Įdomiausia dalis kalbant apie paminklus, tai diskusijos iki jų pastatymo.

Nugalėjo projektas – memorialinė siena partizanų bunkerio motyvais ir reljefinė kalva. Kokia bus šio paminklo skleidžiama žinia?

Atvirai tariant, žvelgdamas į idėjos vizualizavimą ir bandydamas ją mintimis perkelti į tikrovę, aš ten nematau bunkerio. Matau žemę, mišką ir galingą pogrindžio pasipriešinimo išaugimą iš žemės, stojantį akistaton su KGB rūmų fasadu.

Istorikė ir kultūros paveldo istorikė prof. Rasa Čepaitienė savo feisbuko paskyroje palyginusi „kalvos“ ir „vyčio“ projektus prieina išvadą, jog šios dvi idėjos generuoja skirtingų spalvų emocijas: „kalva“ – minorinę, „vytis“ – mažorinę. „Kalva“ – tai auka, gailestis, liūdesys, galbūt rezignacija, skausmas, užuojauta, gedėjimas. Tuo tarpu „vytis“ – tai veržlumas, ryžtas, jėga, pasitikėjimas, galbūt agresija. Kurią perspektyvą pasirinkti? Man artimesnė pirmoji, nors visiškai suprantu norą pastatyti, sakykime, tradicinį, ant pjedestalo pakeltą, kovingumo dvasią spinduliuojantį paminklą. Kalbant apie „kalvos“ ir memorialinės sienos žinutę, kiekvienas ją susiformuos skirtingą, priklausomai nuo savo patirties ir lūkesčių.

R. Čepaitienė svarsto, jog kalnelis kels aukos, gailesčio, liūdesio ir panašias emocijas. O gal sudarys prielaidas ir giliau apmąstyti kovas už laisvę, pajausti, pagaliau gal tiesiog domins praeivius? Žemės menas tuo ir ypatingas, kad yra prieinamas, įeinamas, apeinamas. Trumpai tariant, demokratiškas. Regiu tai kaip didžiulį pranašumą, palyginti su ant pjedestalų pakeltomis skulptūrinėmis kompozicijomis. Beje, tradicinis figūratyvinis paminklas galėtų atsirasti Šv. Jokūbo šventoriuje, kurį regiu kaip galimo 1863 metų sukilėlių panteono vietą. Jau suformuotas takas, vedantis Šv. Jokūbo link, turėtų išlikti, jis gražiai susietų XIX a. ir XX a. laisvės kovas. 

Verdant diskusijoms reljefinės kalvos idėja buvo vertinama dviprasmiškai. Feisbuke teko matyti ir tokių epitetų kaip „šunų vedžiojimo aikštelė“. Net ir šalininkų pasisakymuose teko matyti idėją, kad žiemą bus galima nučiuožti su rogutėmis. Kaip vertinti tokias idėjas – ar tai erdvės profanavimas? Ar erdvės naudojimą turi nulemti patys žmonės?

Galimybė profanuoti paminklus, žinoma, egzistuoja. Su tuo susiduria, pavyzdžiui, Holokausto memorialo Berlyne prižiūrėtojai. Lankytojai mėgsta laipioti tais betoniniais kubais ir fotografuotis, turbūt nelabai ir susimąstydami, ką reiškia šie kubai. Vienu metu vestuvininkai ir šiaip pramogautojai buvo pamėgę fotografuotis monumento nacistinio režimo aukoms IX forte fone. Jei esi nejautrus, nesupratingas, įžūlus ar kvailas, gali profanuoti bet kokį paminklą. Pavyzdžiui, gali bandyti užlipti ant žirgo skulptūros. Gali profanuoti ir Aušvico-Birkenau erdves, darydamas ten selfius.

Beje, didžiausi paminklų desakralizuotojai yra miestų balandžiai. Ar atkreipėte dėmesį, į ką panaši Jėzaus skulptūra, pastatyta Kalvarijų ir Žalgirio g. sankryžoje čia KGB nužudyto kun. Broniaus Laurinavičiaus atminimui? Jėzaus reikšmės žmonijai tai nesumenkins, bet pati skulptūra atrodo apgailėtinai. Norisi ją iš ten patraukti. Mes galime tiesiog nuspręsti, kad „kalvoje“ vedžioti šunų nevalia ir pastatyti tai nurodančius ženklus. Štai Vietnamo karo veteranų memorialo teritorijoje Vašingtone jie turi pasistatę specialius stulpelius, kurių užrašai informuoja, ką draudžiama daryti: vedžioti šunis, rengti iškylas, rūkyti bei važinėti dviračiais. Viskas yra susitarimo ir kontrolės reikalas. Please respect your national monuments. Pats paminklo tipas čia niekuo dėtas. Beje, vaikai mėgsta pačiuožinėti ir nuo Tuskulėnų memorialo „kepurės“. Ar galėtume tai laikyti nepagarba aukoms?

Daugeliui Andriaus Labašausko projektas primena Vašingtono memorialą Vietnamo karo dalyviams. Ar tai rodo, jog mes sekame tarptautinėmis tendencijomis ar priešingai – originalumo stoką?

Tikrai, pastebėjau, kad autorių dabar dažnai to klausia. Džiugu, kad Mayos Lin sukurtas memorialas taps plačiau žinomas ir Lietuvoje. Prisipažinsiu, labai mėgstu šį memorialą, praleidau ten daug laiko, vis negalėdamas išeiti. Jis toks paprastas ir esminis. Būti originaliam nebūtinai reiškia, jog turi sukurti kažką absoliučiai naujo (ir ar išvis tai įmanoma?). Gali džiaugtis ir didžiuotis, jei pavyksta savitai ir kūrybingai interpretuoti žinomus dalykus. Savo estetinį skonį išsiugdome pamažu – turime susipažinti su daugybe panašių objektų, patirti juos, kol smegenyse atsiranda medžiagos sintezei. Nauja sintezė – štai jums ir originalumas. Šiaip, struktūriškai M. Lin ir A. Labašausko kūriniai turi daug skirtumų, apie juos detaliau yra kalbėjęs ir pats autorius LRT laidoje „Dėmesio centre“. Tai, kas jungia abu kūrinius – tai žemės menas, leidžiantis jautriai įsigilinti į istoriją, neprimetant jai dirbtinų vizijų. Formų skaičius, kuriomis gali disponuoti architektas, nėra neribotas. Norint prikibti, galima prikibti prie bet ko.

Pastaruoju metu paminklų klausimai Lietuvoje yra itin aštrūs, tačiau kartais jie pastatomi tyliai ir greitai privačiomis lėšomis. Kas dažniausiai būna įamžinimo iniciatoriai? Kaip vyksta darbų atrankos procesas? Ar visuomenė turėtų teisę pasisakyti dėl privačiomis lėšomis vykdomų projektų?

Tyliai ir greitai pastatomi nedideli ir visiems gerų emocijų keliantys paminklai, tokie kaip Johno Lennono biustas Mindaugo g. ar Jurgos Ivanauskaitės atminimui skirtas „Katinas“ Aguonų g. Tas pats Frankas Zappa. Tačiau reikalai vos juda, kai imam kalbėti apie sudėtingesnio laikotarpio įamžinimus.

Štai Kauno Naujamiestyje, prie buvusios chasidų sinagogos, žolėje, jau turbūt dešimtį metų slepiasi kuklus akmuo, informuojantis, kad čia bus pastatytas paminklas pasaulio teisuoliams... Žinoma, visuomenė turi teisę ir pareigą pasisakyti dėl visų vykdomų projektų, net ir vykdomų privačiomis lėšomis. Visi paminklai, šiaip ar taip, atsiduria viešoje erdvėje, ir mes esame priversti į juos žiūrėti. Tačiau tokio pasisakymo poveikis bus minimalus, jei nepavyks sukurti garsaus šaršalo, į kurį sureaguotų valstybės institucijos. Kai kuriais atvejais jos dabar turėtų reaguoti: štai Kryžkalnyje gresia iškilti privačia iniciatyva stumiama skulptūra pavadinimu „Partizanų žvalgyba“. Priminsiu, kad tai trimis aukštais vienas ant kito pečių sulipusių partizanų bokšto figūra (kuriant skulptūrą remtasi pačių partizanų daryta nuotrauka, kurioje jie užfiksuoti taip šmaikštaujantys), kuri turėtų iškilti kaip memorialo Lietuvos partizanams dalis. Dar prisiminkim metalinį bokštą Senojoje Varėnoje, nežinia kaip ten iškilusį... Gal jis jau išardytas? Nenoriu pasakyti, kad privati iniciatyva paminklų statymo srityje savaime yra pavojus, bet neturėtų būti taip, kad viskas tinka, jei tik yra iniciatyvos ir pinigų. 

Šaltinis - bernardinai.lt