Simona Merkinaitė

Išimties būklės sąvoką italų filosofas G. Agambenas apibūdino kaip specifinę politinę būklę, kurios sąlygomis suspenduojamos įprastos visuomenės gyvenimą reguliuojančios žaidimo taisyklės. Šios taisyklės leidžia užtikrinti tam tikrą visuomenės gyvenimo stabilumą ir nuspėjamumą. Tuo tarpu nepaprastoji padėtis reikalauja ir nepaprastų priemonių. Šios priemonės dažnai yra pasitelkiamos valstybės institucijų vienašališkai, dažnai neatsižvelgiant į demokratinį procesą. Paprastai kalbant, valstybės interesas tokiu atveju iškeliamas aukščiau už piliečių teises ir laisves.

Visgi esminės išimties būklės esminis bruožas – jos laikinumas. Tai laikino diskomforto būklė dėl ateities saugumo/gerovės/patogumo. Dėl šios diskomforto būklės piliečiams dažnai tenka daryti kompromisus ir paaukoti dalį savo teisių ir laisvių ar patogumų tol, kol bus atkurta įprastinė tvarka, kai sugrįžtama prie visiems gerai pažįstamų žaidimo taisyklių. Išimties būklė paprastai susidaro atsiradus išorės grėsmėms. Teisės viršenybė gali būti suspenduojama pirmiausia saugant suverenumą, t. y. valstybės nepriklausomybę ir jos vientisumą nuo išorės priešo. Pavyzdžiui, terorizmas, kuris suvokiamas kaip grėsmė pačios valstybės egzistencijai, pateisina padidėjusią vyriausybės kontrolę savo pačių piliečių atžvilgiu. Piliečių sekimo ir asmeninių duomenų apdorojimo programos pateisinamos visuomenės saugumo garantijų paieškomis. Atitinkamai, gerokai eskalavus grėsmes, kurios konstatuoja išimties būklę, žmonės bus linkę atsisakyti teisių ir laisvių dėl saugumo.

Žvelgiant į dabartinę politinę retoriką Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje atrodo, kad išimties būklė yra tapusi nuolatine būsena. Švietimo, ekonomikos, tikėjimo ir pasitikėjimo, suvereniteto, tapatumo, mokslo, demokratijos, vertybių, šeimos, tradicijų ir aibė kitų krizių, kurios yra tapusios mūsų kasdienybės palydovės. Šiandien išgyventi krizę reiškia būti gyvam šiame pasaulyje.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Č. Iškauskas. Kodėl atleidžiami karantino varžtai? EUROPARLAMENTARAS S. KELLY: ES BUS STIPRI, JEI STENGSIMĖS NĖ VIENO NEPALIKTI UŽNUGARYJE Seimo nario R. Šarknicko pranešimas: „Kodėl žmonės pikti ant biurokratų arba atvirkščiai?“ Žurnalistas Andrius Tapinas savo „Facebook“ paskyroje pareiškė ką mano apie artėjančius rinkimus SKAITYTOJO POZICIJA. LIETUVIŠKAS PASAS AR DVIGUBA PILIETYBĖ?

Visos paminėtos „krizės“ yra realios politinės problemos, su kuriomis susiduria šiuolaikinės Vakarų visuomenės. Visgi politinė retorika šias problemas redukuojanti iki dviejų alternatyvų „arba-arba“ skalėje. Dažnai kalbant apie įvairias krizes yra manipuliuojama faktais, tendencingai pateikiama informacija kuri papildoma žiupsneliu emocijų. Krizinės situacijos akcentavimas vyksta utriruojant tam tikrus faktus, pajungiant įvarius argumentus juos adaptuojant savo ideologinei pozicijai. Jeigu tai nebūtų daroma, tai išties realybė atrodytų daug sudėtingesnė, o kartu ir daug nuobodesnė. Kovojant dėl visuomenės širdžių ir protų, siekiant patraukti juos į savo ideologijos pusę, įvykių įvairiapusiškumas ir sudėtingumas sunkiai paverčiamas skambiomis frazėmis. Kitaip tariant, krizės eskaluojamos siekiant žmones priversti pasijausti esančius išimties būklės, kai jie ima daryti kompromisus su savo įsitikinimais, perduoti savo teises didesnei kontrolei. Tuomet kalbama nebe apie visuomenės problemas, verčiau įvairios problemos pasitelkiamos savo ideologinei pozicijai sustiprinti.

Kai krizės ir apokalipsės vaizdiniais imama manipuliuoti dėl ideologijos, pačia grėsme vis dažniau tampa nebe išorės priešas, o tikslas – suvereniteto saugumas, bet kova su idėjiniu priešu, netgi jeigu jis yra bendrapilietis. Iš čia ir vertybių, ir kultūros, ir kitokios krizės, kylančios viena po kitos ir sukuriančios nuolatinės grėsmės jausmą ir iš jo kylantį troškimą užsidaryti, atsiriboti ir galiausiai – kovoti dėl savo tiesos, netgi iki tol atrodžius sunkiai pateisinamomis priemonėms. Pavojai, kuriuos suvokia ar bent nujaučia kiekvienas pasauliu besidominantis žmogus, tampa manipuliacijų objektu, ir tuomet ne ieškoma, kaip spręsti emigracijos ir integracijos problemas, siekti sutarimo socialinės lygybės klausimais ar rūpintis visuomenės švietimu, imantis reformų. Manipuliacijos tikslas – patraukti kuo daugiau protų ir širdžių savosios ideologijos linkme kartojant, kad visos mus kasdien supančios krizės yra gyvybės ir mirties klausimas.

Pavyzdžiui, kalbama apie egzistencinę grėsmę, kurią Lietuvos valstybei kelia emigracija. Tuo tarpu sunku suvokti, kaip emigracijos statistikos keitimą iš esmės gali pakeisti abortų draudimas įstatymu ar partnerystės įteisinimas? Kalbama apie bendruomeniškumo trūkumą, tačiau toliau skaldoma pati politinė bendruomenė, jos narius skirstant į teisingus ir neteisingus, gerus ir blogus, suprantančius ir nesuprantančius, patriotus ir išdavikus. Dalis piliečių dėl savo pažiūrų yra pastatomi į klaidingos ideologijos ar blogąją istorijos pusę. Išties taip pasakoma, kad kai kurių piliečių pasirinkimai ir gyvenimas yra neteisingi.

Visur įžvelgiama didžioji kova tarp ideologijų, arba tiksliau – kiekvienas politinis įvykis ar visuomenės problema matoma kaip galimybė skleisti savąją žinią. Tai ne susirūpinimas savo valstybės egzistencija ir jai kylančiomis problemomis, bet grynas oportunizmas. Maža to – demonstruojama nepagarba demokratijai. Todėl išimties būklės tikslas – ne sutvirtinti žaidimo taisykles ir grįžti prie įprastinės tvarkos, bet ją pakeisti iš esmės. To neslepia naujieji, „antisisteminiais“ save įvardinantys lyderiai. Jie teigia kovojantys su žmones išnaudojančiais elitais, nesuprantančiais paprasto piliečio, tačiau išties jie rodo visišką nepagarbą dabartinės, demokratines valstybės apibrėžiančios žaidimo taisyklėms. Žodžio laisvė, demokratiniai rinkimai jiems tinka tol, kol padeda įtvirtinti savąją ideologiją.

Emigracija, nuoseklios socialinės politikos trūkumas ar nesugebėjimas įvykdyti švietimo reformos – visa tai konstatuoja mūsų, kaip valstybės, problemas, kurias būtina spręsti. Maža to – tai, kad apie jas kalbama ne pirmus metus, rodo, jog nebegalime susikalbėti ir norime gyventi tik savo saugaus ideologinio aiškumo sąlygomis. Manipuliacija šiomis problemomis, siekiant iškelti savąją ideologiją aukščiau už kitų žmonių įsitikinimus – tai ne būdas šias problemas spręsti, bet greičiau linksniuojant problemas kurti nuolatinės išimties būklės pojūtį. Šiandien jau taip toli nueita šiuo keliu, kad atlaidžiai imama žvelgti į istorinės praeities faktų falsifikavimą (kuris pateisinamas politinio solidarumo ir nacionalinio pasididžiavimo jausmo skatinimu) ar atvirus valdžios žingsnius ribojant žodžio ir akademinę laisvę. Esą tai būtini žingsniai, kuruos būtina padaryti esamos krizės/išimties būklės sąlygomis.

Bet juk kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, netgi jeigu ji išsiskiria su daugumos nuomone. Ar gali būti tiesiog man nepatinka. Taip, poliarizacija ir nuomonių įvairovė tarp radikaliai skirtingų pozicijų ir yra pačios demokratijos esmė. Tik esant erdvei, kuri nėra reglamentuota, įmanoma tikėtis sąžiningos ir atviros diskusijos apie priemones, padėsiančias spręsti „krizines“ situacijas.

Tuo tarpu šiandien rodoma atvira nepagarba šiai erdvei. Siekiama ne išklausyti ir diskutuoti, o primesti savojo gėrio sampratą, pasitelkti valdžią savajai ideologijai įtvirtinti. Šiandien teigiama, kad krizės neįmanoma išspręsti nepakeičiant žmonių įpročių ir įsitikinimų, patariant, ką mylėti, kuo tikėti, kaip gyventi, švęsti šventes, galvoti ir mokytis. O svarbiausia – kad šis sprendimas yra ne auklėjimo, mokymosi ar asmens ieškojimo reikalas, bet valdžios primetamų elgesio modelių klausimas. Čia būtent ir imama pro pirštus žiūrėti į žmogaus laisvę ir demokratiją. Ji tinka tik tol, kol leidžia skleisti savąją žinią.

Eskaluojant krizės vaizdinį, bandoma įtikinti, kad prieita tam tikra riba ir atsisakyti dalies savo laisvės yra būtina. Maža to – būtent laisvės ir teisės yra šių krizių priežastis. Neva tam, kad išliktume, turime atsisakyti to, ko taip ilgai siekėme – laisvės ir teisės savarankiškai galvoti ir veikti. Šią savaitę V. Orbanas puikiai pademonstravo, jog savo teisybės sieks bet kuriomis priemonėms ir kad kai kurie yra lygesni prieš įstatymą nei visi likusieji. Šią lygybę nulemia asmeniniai įsitikinimai ir pažiūros. 

Politiniai lyderiai, kurie nejaučia ir nerodo jokios pagarbos demokratijai, teisinei viršenybei ar žmogaus teisėms ir laisvėms, kalba apie neeilines aplinkybes, kuriomis gyvename, apokalipsės artėjimą, jie skatina visuomenės baimes ir jos narių susipriešinimą. Tą matome Lenkijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje. D. Trumpas JAV rodo visišką nepagarbą teismams, valdžių atskyrimo principui. Lietuvoje valdantieji, atėję į valdžią žadėdami spręsti paprasto žmogaus problemas, dar nepraėjus nei šimtui pirmųjų naujosios parlamento kadencijos darbo dienų, užsimojo pakeisti Konstituciją mažinant Seimo narių skaičių ar reguliuojant žiniasklaidos turinį. Kitaip tariant, iš teisių ir laisvių, demokratinio proceso suspendavimo krizės atveju pereita prie manipuliavimo krizės vaizdiniu, siekiant apriboti demokratiją. Pagaliau tikėjimas ir pasitikėjimas lyderiais, kurie skelbiasi žiną, kaip spręsti piliečių problemas, kyla iš baimės, kad be išskirtinio lyderio rankos paprasti žmonės patys krizės neįveiks. Iš čia ir manipuliacija pasaulio pabaigos, valstybių žlugimo vaizdiniais, ir siūlymai perleisti politiką profesionalams, sandorių sudarytojams ar tiems, kurie atvirai teigia, jog imsis bet kokių priemonių, netgi suspenduoti žaidimo taisykles, savo politinei programai įgyvendinti.

Šaltinis - bernardinai.lt