Palyginus su kitomis pasaulio vietomis, Vakarų Europa yra labai saugi ir padėtis nuolat gerėja.

Žmogžudysčių skaičius Britanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje yra tarp mažiausių pasaulyje, Šiaurės Europoje netgi dar mažesnis. Europos saugumas ir stabilumas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės siekia patekti į Europą. Tokia žemyno reputacija yra pagrįsta ir išsilaiko jau ilgai. XX a. pirmajame dešimtmetyje Norvegijoje per metus buvo įvykdoma 30 žmogžudysčių per metus (palyginimui, JAV – 15 000). 2011 m. netoli Oslo Andersas Breivikas nužudė 77 žmones. Tačiau vėliau rodikliai grįžo į įprastines normas.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Gudri Švedijos strategija pasiteisina? Pirmieji duomenys rodo, kad „kreivė, panašu, plokštėja“ KAIP SKANDINAVIJOS ŠALYS BANDO SKIRTINGAI SUVALDYTI KORONAVIRUSO PROTRŪKĮ: NEBEŽINOME, KAS IŠ MŪSŲ TEISUS Suomių laisvė: kodėl net su draugais pirtyje iš tikrųjų sveikiau būti nuogam? O. Voverienė. Moterys – Nobelio premijos laureatės Daiktų internetas: 5 pavyzdžiai, atskleidžiantys jo potencialą

Pastarųjų savaičių įvykiai baugina Europą. Naujausia (pastaba: tekstas publikuotas sekmadienį) didelė ataka – praėjusio penktadienio žudynės Miunchene, kai 18-metis, turintis Vokietijos ir Irano pilietybes nukreipė savo ginklą į nekaltus žmones prekybos alėjoje, dauguma jų buvo paaugliai. Žuvo mažiausiai 9 žmonės. Vargu ar tai yra paskutinis išpuolis. Ir visa tai netrukus po įvykio traukinyje Viurcburge, kai kirviu ginkluotas 17-metis pabėgėlis iš Afganistano sužeidė 5 žmones ir nepavykusio išpuolio netoli Norfolko karinių oro pajėgų bazės Jungtinėje Karalystėje. Vos daugiau negu savaitė praėjo ir nuo to, kai 31-erių imigrantas iš Tuniso sunkvežimį nukreipė į minią, Nicoje šventusią Bastiijos paėmimo dieną, ten žuvo 84 žmonės.

Visos šios atakos turi skirtingas istorijas. Miuncheno žudikas buvo nuo patyčių kenčiantis intravertas, besižavintis A. Breiviko išpuoliu, kruopščiai suplanavęs savo nusikaltimą ir besididžiavęs savo vokietiškumu. Viurcburgo užpuolikas šaukėsi Alacho ir teigė, kad išpuoliui jį įkvėpė Islamo valstybė. Nicos žudikas skirtingai negu du pirmieji turėjo bendrininkų, atsakomybę už išpuolį prisiėmė Islamo valstybė. Kaip ir Miuncheno žudikas, jis turėjo psichologinių problemų. Nenuostabu, kad valdžiai sunku nustatyti, ar išpuoliai yra politiškai motyvuoti, ar jų priežastys yra religinės, o galbūt panašesnės į narciziškas mokyklų ar koledžų atakas iki skausmo pažįstamas amerikiečiams.

Visos atakos turi bendrą stiprų poveikį. Jos kelia nerimą dėl saugumo, didiną budrumą ir įkvepia naujas diskusijas. Iš dalies dėl to, jog jos yra atsitiktinės, neišprovokuotos aukų elgesio, tik užpuolikų psichozės. Iš dalies dėl sąsajų su radikaliuoju islamu (išskyrus Miuncheno atvejį, kuris didins tik antimigracines baimes).

Svarbus faktas yra tai, kad šalys, kuriose vyko šie išpuoliai turi labai skirtingas tradicijas ir šiuo metu jose tvyro itin skirtingos nuotaikos. Prancūzija, kurią valdo silpnas prezidentas kovoja su imperijos, sekuliaraus respublikinio etoso ir nesenų karinių intervencijų į Afriką, palikimu. Jos teroristinių išpuolių seka eina jau nuo „Charlie Hebdo“ ir Bataklano žudynių. Vokietija turi patikimą kanclerę, susilaiko nuo karinių intervencijų, garsėja tolerancija, bet ne itin sėkminga integracija ir taiko atvirų durų politiką pabėgėliams ir migrantams pačiame Sirijos krizės įkarštyje. Iki šiol ji mažiau kentėjo nuo tokių atakų.

Tačiau grėsmės suvokimas yra bendras ir tam tikru atžvilgiu, teisingas. Milijonai žmonių Europoje matė žudynes prekybos alėjoje, žaibišką ataką traukinyje, ar žudikišką sunkvežimio išpuolį ir įsivaizduoja tai įvykstant savo bendruomenėse. Būtent todėl grėsmės perspektyvoje, vyriausybės turi imtis reikalingų prevencinių veiksmų.

Milijonai taip lengvai gali įsivaizduoti staigų neigiamo nusistatymo prieš užsieniečius ir migrantus augimą. Europos populistinės, anti-imigracinės, teisės ir tvarkos retoriką pasitelkiančios partijos jau kyla, nes susiduriama ir su ekonomine stagnacija. Atsitiktiniai smurto aktai šią baimę dar labiau augina. Vyriausybės, kaip ir mes visi turime susivaldyti ir nepabloginti ir taip prastos situacijos.

Šaltinis - bernardinai.lt

Pagal „The Guardian“ parengė Matas Baltrukevičius