DONATAS PUSLYS

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Elonas Muskas: „įkalinti žmones už žolės pardavinėjimą yra blogai. Jokios logikos, tai neteisinga“ Ohana ir aloha dvasia, lietuvybės daigai ir gyvenimas Havajuose 5 patarimai ką galima nuveikti karantino metu Nesąžiningi pardavėjai internete: kaip atpažinti? JAV ištiesė pagalbos ranką sąjungininkėms Europoje .

Prieš kurį laiką „Panevėžio forume“ programos „Connect Ireland“ vadovė Joanna Murphy dalinosi savo įžvalgomis apie tai, kaip šalies gerovei gali pasitarnauti gausi pasaulinė airių diaspora. Pranešėja akcentavo, kaip ekonominiu sunkmečiu išgyventą gausią emigraciją šalis vėliau sugebėjo išnaudoti ekonominiam pakilimui ir naujoms darbo vietoms kurti.

Užsienyje gyvenančių airių buvo prašoma vieno – informuoti programos atstovus apie jiems žinomus verslininkus, norinčius plėsti savo verslą Europoje. Visa tai tam, kad šie verslininkai būtų paskatinti naujas darbo vietas kurti būtent Airijoje. Trumpai tariant, gausią emigrantų bendruomenę Airija regėjo kaip žmones, galinčius užtikrinti valstybei konkurencinį pranašumą kovoje dėl investicijų.

J. Murphy kalbą „Panevėžio forume“ prisiminiau artėjant liepos 6-ajai – karaliaus Mindaugo karūnavimo ir kartu Valstybės dienai, kai viso pasaulio lietuviai yra kviečiami kartu giedoti Tautinę giesmę. Prisiminiau šią kalbą ir šiandienių diskusijų, kuriose dažnai girdėti itin kritiški pasisakymai apie globalios Lietuvos idėją, kontekste. Štai Arvydas Juozaitis neseniai viename interviu globalios Lietuvos idėją apskritai pavadino nusikaltimu. Tuo tarpu filosofijos magistrantas Vytautas Vyšniauskas Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjime iš Seimo tribūnos pareiškė, kad mes savo apolitiška švietimo sistema ir kalbomis apie globalią Lietuvą ugdome politinių beraščių, ekonominių migrantų ir Tėvynės likimui stipriai abejingų kosmopolitų kartą.

Ramūno Danisevičiaus nuotr.

Visose tose kalbose akivaizdu viena – tikroji Globalios Lietuvos programa mažai kam rūpi, o paprasčiausiai yra bandoma pačią idėją paversti ideologine kaliause, kurią būtų galima negailestingai talžyti apkaltinus dėl visų negerovių, ypač emigracijos. Nors ir sutinku su cituotų asmenų nuostata, kad idėjas reikia vertinti rimtai, nes jos veikia mūsų kasdienybę ir nėra tik išmetamosios ekonominių procesų dujos, tačiau negaliu sutikti su supaprastinimais, kuriuose primityviai žaidžiama binarinėmis opozicijomis europietis/lietuvis, globalizmas/patriotizmas ir pan. 

Štai kad ir pirmoji europiečio ir lietuvio perskyra, kurios akcentavimu dažnai norima įpiršti mintį, jog europietiška tapatybė kažkaip pakerta lietuviškąją tapatybę. Vadinasi, būti europiečiu reiškia būti mažiau lietuviu arba atvirkščiai – būti lietuviu reiškia būti mažiau europiečiu. O aš manau, kad šie du tapatybės sandai yra vienas kitą papildantys, o ne paneigiantys. Lietuvybė yra neįsivaizduojama be turtingo ir gausaus europietiškojo paveldo, kurį trumpai galima būtų apibūdinti kaip nuolatinę pastangą suderinti Atėnus ir Jeruzalę. Tuo tarpu Europa, kaip savo puikioje esė „Europos idėja“ rašo George’as Steineris, tiesiog pražūtų, jei užmirštų, kad „Dievas slypi detalėse“ ir nustotų kovoti už skirtingų kalbų, lokalinių tradicijų ir socialinių autonomijų išsaugojimą. Trumpai tariant, jei išduotų subsidiarumo principą. 

Kuo čia dėta globalios Lietuvos idėja, paklausite? Ji svarbi čia tuo, kad pati sąvoka „globali Lietuva“ neprieštarauja suvokimui, kad Lietuva yra viena ir vienintelė valstybė, kurioje lietuvių tauta yra suverenas. Už tai kovojo ne viena lietuvių karta. Ši idėja visiškai nereiškia to, kad į emigraciją turime žvelgti tik kaip į kokį stichinį, mūsų nevaldomą procesą kaip kad šlapdriba vėlyvą rudenį. Tai nereiškia, kad mes abejingai turime žiūrėti, kaip geriausi mūsų specialistai, perspektyviausi studentai palieka Lietuvą nebesiedami su ja savo ateities. Tai visiškai nereiškia, kad žmogų mes turime traktuoti kaip dar vieną darbo išteklių šalia staklių ar blizgančio vilkiko, manydami, jog vieną, kuris išvyksta, lengvai galime pakeisti kitu, kurį atsivežame, ir dar net pigiau. 

Lietuvybė yra neįsivaizduojama be turtingo ir gausaus europietiškojo paveldo, kurį trumpai galima būtų apibūdinti kaip nuolatinę pastangą suderinti Atėnus ir Jeruzalę. Tuo tarpu Europa, kaip savo puikioje esė „Europos idėja“ rašo George’as Steineris, tiesiog pražūtų, jei užmirštų, kad „Dievas slypi detalėse“ ir nustotų kovoti už skirtingų kalbų, lokalinių tradicijų ir socialinių autonomijų išsaugojimą. Trumpai tariant, jei išduotų subsidiarumo principą. 

Puikiai suprantu, kad tokios nuostatos egzistuoja dalies mūsų bendrapiliečių galvose, tačiau tai nereiškia, kad taip mąstyti juos paskatino kokia nors globalios Lietuvos ideologija. Veikiau priešingai – taip jie mąsto skatinami uždaros Lietuvos ideologijos, pagal kurią jie mano galį savo valstybėje tvarkytis, kaip panorėję vienus, sau nepatogius, išstumdami į užsienį ir taip kaip tik įmanoma sumažindami jų įtaką viešojoje erdvėje, o kitus traktuodami tik kaip išteklius, kuriuos reikia valdyti, administruoti, kartais pamaitinti kokia dezinformacija, bet tik ne ugdyti savarankiškai mąstyti ir galvoti.

Globali Lietuva yra faktinė tikrovė, bylojanti apie tai, kad daugiau kaip milijonas lietuvių ar lietuvių kilmės asmenų gyvena užsienyje. Taip, būtų nuostabu, jei jie visi gyventų ir kurtų Lietuvoje. Tačiau, jei to šiandien pasiekti negalime, tai gal galime bent kažkaip kitaip išnaudoti jų potencialą. Įsivaizduoju globalios Lietuvos idėją kaip drąsą tarti, kad Tautinės giesmės giedojimas, lietuvių kalbos, kultūros, tradicijų puoselėjimas išeivijoje yra gražus ir pagirtinas dalykas, tačiau to negana. Kodėl? Todėl, kad mes nenorime, na gerai, nenoriu aš konkrečiai, kad lietuvių salelės išeivijoje virstų tik gražiomis detalėmis kitų valstybių daugiakultūrėje dėlionėje. Aš noriu, kad tie žmonės būtų skatinami palaikyti su Lietuva ir politinius, pilietinius ir ekonominius ryšius. Rabinas Jonathanas Sacksas apie valstybę kalba kaip apie namus, kuriuos statome drauge, tad ir globalios Lietuvos svajonė nėra ta, kad Lietuva išsivaikščiotų, o priešingai, kad išeivijos lietuviai prisidėtų prie to namo statybų. Šiandien būdami užsienyje, o rytoj – jau galbūt grįžę į tėvynę. Tai yra savojo potencialo suvokimas. Neturėdami globalios Lietuvos idėjos mes prarandame žmones, kurie bendro namo statybas gali praturtinti svetur įgyta patirtimi, savo ryšiais, kaip kad Panevėžyje akcentavo ir J. Murphy.

Suprantu, kad kai kam nepatinka pats pavadinimas „globali Lietuva“, nes Lietuva nėra ten, kur yra bent vienas lietuvis. Lietuva yra konkreti valstybė su savo sienomis, istorija, geopolitiniais iššūkiais ir t. t. Pratęsiant rabino J. Sackso analogiją, turime rūpintis šiuo konkrečiu namu, nes neprižiūrimas jis gali pradėti griūti. Trumpai tariant, neužtenka tik atšvęsti Joninių, sugiedoti himną ar surengti lietuvišką parodą kokiame kitame name. Tai yra puiku, bet vis tiek lieka klausimas, kad jei jau esi lietuvis, tai ką padarei Lietuvos namui. Tad gal verčiau derėtų kalbėti ne apie globalią Lietuvą, o globalų lietuvį ir jo atsakomybę už Lietuvą? Galbūt, tačiau šiuo atveju svarbiau ne etiketė, o turinys, kuris šiuo atveju kaip tik ir yra orientuojamas į tai, kaip pradžioje į bendro namo statybas įtraukti kuo daugiau užsienio lietuvių. Pradžioje bent tiek, o po to niekas netrukdo siekti ir daugiau. 

Šaltinis - bernardinai.lt