Šiemet sukanka lygiai 200 metų nuo tada, kai buvo išrastas dviratis. Ta proga giriamasis žodis humaniškiausiai ir geriausiai laisvę įkūnijančiai transporto priemonei.
Įdėtas darbas čia visada atsiperka. Nors nerasi didelių patogumų ir nebūsi apsaugotas nuo stichijų, čia gali tikėtis stebinančios perspektyvos: juo sparčiau minsi pedalus, juo greičiau su juo išsiskirsi.
Ne, pasaulis ant dviračio balnelio ne paradoksalus, bet kaip reta tvarkingas. Čia, per gerą metrą nuo žemės, viešpatauja absoliutus teisingumas. Čia nepasukčiausi: pirmyn važiuoja tik tas, kuris ryžtingai mina pedalus, o kas siekia aukštumų, turi atkakliai gerinti savo formą ir iš visų jėgų veržtis į priekį.
Tačiau kad ir kokiu greičiu judėtų, dviratininkas niekada negali paleisti pedalų. Raumenų jėgos ribos kartu nustato greičio ribas, ir jeigu dviratininkas atitrauks pėdas nuo pedalų, atsidurs ant žemės. Trumpai tariant, dviratis yra sąžiningiausia transporto priemonė, kartu tai išradimas, verčiantis greičiau plakti visų laisvės mylėtojus širdis – nesvarbu, ar jie suktų ratus kažkur gamtoje, ar semtųsi dvasios peno skaitydami krėsle.
Pamaina arkliams
Kas kartą iš naujo intriguoja dviračio istorija. Kai lygiai prieš 200 metų dviratis, pradinės, dar labai varganos formos, įriedėjo į transporto sceną, žmogus, norėdamas sparčiau įveikti didesnį atstumą, buvo visiškai priklausomas nuo arklio, kurį turėdavo pasibalnoti ar įkinkyti į kokias nors vežėčias. Nors meistrai šimtmečius eksperimentavo kurdami svirtine rankena valdomą mechanizmą, tačiau tik tada, kai klimato ir maisto produktų krizė pasiglemžė gausybę arklių ir priklausomybė nuo jų jėgos pasirodė problemiška, rinkoje pasirodė eismo sąlygoms labiau pritaikytas modelis.
1817 metų birželio 12 dieną vokiečių miškininkas Karlas Freiherras von Draisas Manheime pristatė paties sukonstruotas „vežėčias be arklio“ ir nustebino amžininkus „dideliu greičiu“, kurį išvystė jo paprastutė konstrukcija: sėdęs ant dviratės transporto priemonės balnelio von Draisas atsispyrė kojomis nuo žemės ir per vieną valandą įveikė 15 kilometrų.
Netrukus ši pirmykštė dviračio versija sulaukė susidomėjimo visoje Europoje, ir nors susižavėjimas šia visgi tikrai nepraktiška važiuokle greit išblėso, jis davė pradžią fundamentaliam emancipaciniam principui, iki šios dienos palaikančiam dviračio gyvybingumą: sėdęs ant dviračio žmogus išsivaduoja iš pašalinių jėgų priklausomybės ir ima judėti savo jėgomis. Esminę XIX amžiaus idėją, kad pilnametis asmuo pats pajėgus prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo tėkmę, dviratis lydėjo visais savo raidos etapais, – pradedant suklestėjimu Nuostabiojoje epochoje XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje.
Žalia šviesa individui
Kaip tikras savo laikmečio vaikas, dviratis buvo taip stipriai orientuotas į individą kaip jokia kita transporto priemonė. Jei garlaiviai jūromis plukdydavo minias žmonių, o traukiniai sprausdavo keleivius vagonuose ir gabendavo juos vis tankesniu, bet nejudamu geležinkelio bėgių tinklu, tai dviratis laisvę rinktis maršrutą ir starto laiką palikdavo vieninteliam ir nepriklausomam vairuotojui.
Dviratininkas judėdavo ir tebejuda nebūtinai išmintais takais. Jis kreipia savo važiuoklę ta kryptimi, kuri jam arčiau širdies. Nei ausys girdi kaimyno gretimoje sėdynėje kosėjimo, nei akys mato bendrakeleivio sklaidomo laikraščio. Vien laisvės vėjas šnervėse. Mindamas dviračio pedalus žmogus pabėga nuo kolektyvo ir jo apribojimų.
Tačiau savarankiškai riedėdamas savo keliu dviratininkas nieku gyvu neatsiriboja nuo aplinkinio pasaulio. Priešingai: saugodamas savo gyvybę kiekvieną akimirką visiškai susitelkęs į dabartį, jis visomis juslėmis dar aštriau reaguoja į pasaulio procesus – ne pasauliui jis atsuka savo sulenktą nugarą, bet bando atitrūkti nuo varžančių pančių, kuriais pasaulis riboja jo laisvę. Ir stebėtinai sėkmingai: 1890-aisiais dviračiui pradėjus pergalingą žygį per Europą, tarsi išsilaisvinta iš veržiančio korseto!
„Dviratis daugiau prisidėjo prie aukštesniųjų visuomenės sluoksnių moterų emancipacijos nei visos moterų judėjimo pastangos.“ Gal pernelyg aštri Austrijos moterų teisių gynėjos Rosos Mayreder ištara, bet neabejotina, kad dviratis turėjo didelės įtakos moteriškosios pasaulio pusės savarankiškumui. Drauge su dviračiu įsitvirtinus judėjimo laisvei, griežtos aprangos taisyklės ėmė švelnėti, daugiasluoksniai sijonai nusileido praktiškosioms kelnėms, iš kelio buvo pašalinti net ir sveikatą žalojantys korsažai, su kuriais ne vieną amžių kovojo kai kurie gydytojai.
Palaimingas judėjimo laisvės poveikis, žinoma, gerokai peržengė drabužių spintos ribas. Dviratis iki tolei pirkiose ir virtuvėse laikytas dukteris supažindino su gatvėmis. Jos mokėsi čia pat įveikti pavojus ir kliūtis, galėjo ir privalėjo pačios priimti sprendimus ir, kaip rašo Emilis Zola, pastebėjo, kad vairą gyvenime reikia laikyti tvirtai ir apdairiai. Sykiu naujasis prietaisas lavino ne tik charakterį, bet ir kūną: dviratis, kaip apie 1900 metus užfiksavo vienas stebėtojas, pagaliau atkreipė dėmesį į taip ilgai pamirštą tiesą, kad moteris „yra savarankiškai judėti sukurta būtybė“.
Itin žmogiškas mechanizmas
Šis teiginys taikytinas ne vien moterims. Žmogui iš esmės būdingas judėjimas, ir dviratis, kuriam svetima neveika, kaip joks kitas daiktas dera su šiuo pagrindiniu žmogaus principu: tik tada, kai važiuoja, dviratis yra stabilus; dinamika yra jo gyvybės eliksyras, o pažanga – vienintelis galimas judėjimo būdas.
Tad nestebina, kad dviratis amžių sandūroje, kai Europą apėmė tikrų tikriausia velomanija, modernizmą įkūnijo tobuliau bei koks kitas išradimas. Dideliu greičiu skriejantį dviratį futuristai aukštino kaip naujojo laikmečio taktomatį, kultūros pesimistai matė kaip nuosmukio mašiną, o įvairių sričių inžinieriai panaudojo kaip modelį ir paskatą kurti dar greitesnę asmeninę transporto priemonę.
Vis dėlto pamažu populiarėjantis automobilis ne iš karto nurungė išgarbintąjį dviratį. Veikiau abi transporto priemonės amžininkų akyse iš pradžių sudarė vieną didžiąją „pažangos šeimą“, bendrą greičio frontą prieš lėtąsias karietas ir nerangiuosius traukinius. Taigi dar 1903 metais automobilis buvo laikomas tarsi dviračio atitikmuo pilvočiams.
Veikiausiai nėra klaidingesnio įsivaizdavimo. Šias dvi važiuokles skiria ištisi pasauliai: minant dviratį prisiimta atsakomybė už paties judėjimą pirmyn automobilio atveju išsisklaido ore kaip išmetamųjų dujų debesis.
Minant pedalus žmogaus organizmas ir dviračio mechaninė struktūra susilieja į stebuklingą dermę: šis mechanizmas leidžia išsiskleisti žmogaus jėgai ir sužadina paties generuojamą energiją. Taip dviratininkas, nors daro pažangą, niekada neviršija to, ką gali pasiekti savo kūnu ir suvokti savo protu. Pedalų mynimas yra priežastis, tiesiogiai sąlygojanti judėjimą erdvėje.
Tuo tarpu automobilis, kuriame žmogaus darbą atlieka variklis, akies mirksniu nutraukia šį sąryšį: vairuotojui vos spustelėjus greičio pedalą, automobilis jau skrieja per pasaulį. Netgi nebūtinai tai suprantant ir jaučiant.
Automobilis, žinia, genialus technikos išradimas. Tačiau kad ir kaip greitai skrietų ši skardinė dėžutė, egzistencinis potyris minant pedalus jai tiesiog nepasiekiamas: ką žmogui iš tiesų reiškia laisvė, niekur taip nepatirsi kaip ant dviračio.
Šaltinis - bernardinai.lt
Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė