Nors terminui „finliandizacija“ jau daugiau nei penkiasdešimt metų (jį 1961 metais pasiūlė vokiečių istorikas Richardas Lowenthalis) ir jis pirmiausia yra susijęs su sudėtingais Sovietų Sąjungos ir Suomijos santykiais po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, šis tam tikrų procesų apibrėžimas ir šiandien neretai skamba diskusijose apie tarptautinę politiką. Pastebima, kad finliandizacijos ir jos poveikio šaknys yra gilesnės, nei galėtų atrodyti.
Finliandizaciją įmanoma apibūdinti kaip tam tikrą politinio gyvenimo būdą, kuris buvo ne tiek pasirinktas savarankiškai, kiek primestas iš šalies. Po Antrojo pasaulinio karo Suomijai teko atsisakyti dalies savo teritorijos. Suomiai sumokėjo nemažą kainą už tai, kad sąjungininkais pasirinko nacių Vokietiją. Kita vertus, šis pasirinkimas buvo suprantamas, nes dar 1939 metų pabaigoje Suomijai teko patirti Sovietų Sąjungos agresiją ir priešintis okupacijai.
1948 metais Suomija buvo priversta pasirašyti su Sovietų Sąjunga Susitarimą dėl bendradarbiavimo ir abipusės pagalbos. Pagal šį susitarimą Helsinkis pasižadėjo laikytis neutralumo strategijos ir pripažino ypatingus strateginius Sovietų Sąjungos interesus.
Susitarimas iš esmės garantavo, kad Suomija netaps forpostu galimam kariniam puolimui prieš Sovietų Sąjungą. Mainais į tai Suomijai buvo suteikta teisė išlaikyti kapitalistinį ekonominės raidos vektorių ir tam tikrą žodžio laisvę.
Kita vertus, Suomija jautė aiškią geopolitinę priklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Pažymima, jog Suomijoje buvo uždrausti vadinamieji antisovietiniai meno kūriniai (tam tikri filmai, knygos).
Helsinkis taip pat išduodavo Maskvai Sovietų Sąjungos piliečius, bandžiusius pabėgti per Suomiją į Vakarus. Taip pat ir Suomijos ekonomika turėjo glaudžių ryšių su Sovietų Sąjungos ekonomika (aktyvi prekyba ir pan.). Tokia, galima sakyti, hibridinė priklausomybė leido Suomijai išvengti inkorporavimo į sovietinį bloką, tačiau, kita vertus, neleido ir visiškai integruotis į Vakarų pasaulį.
Tokia hibridinės priklausomybės situacija, kai subjektui vis dėlto palikta tam tikra laisvė, dėl kurios ribų sutarta iš anksto, ir buvo apibūdinama finliandizacijos terminu. Logiškai mąstant, finliandizacija turėjo nutrūkti kartu su Sovietų Sąjungos žlugimu, tačiau tam tikrų jos principų ir pėdsakų galima įžvelgti ir šiandieniniuose Rusijos ir Suomijos santykiuose.
Pačioje Suomijoje gana plačiai apie finliandizacijos palikimą buvo kalbama prieš metus – 2014 metų rugsėjo mėnesį, kai Suomijos vyriausybė nusprendė statyti naują branduolinę jėgainę Fennovoima kartu su Rusijos valstybine korporacija „Rosatom“. Panašiu metu Suomijos vyriausybė nesugebėjo pademonstruoti vieningos pozicijos ir dėl naujų europinių sankcijų Rusijai (nors galiausiai ir palaikė jas kaip ES narė).
Taip pat būtina paminėti, kad nors Suomija 1995 metais įstojo į Europos Sąjungą, ji vis dar laikosi neutralumo principo kariniuose reikaluose. Suprantama, Helsinkis negali ignoruoti aktualių geopolitinių įvykių regione. Jų fone vyksta Suomijos suartėjimas su NATO, nors apie šios valstybės narystę Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje kol kas tiesiogiai nekalbama.
Tačiau net šis suartėjimas verčia Rusiją nervintis ir reikšti susirūpinimą. Rusijos užsienio reikalų ministerija pasipiktino, kad toks suartėjimas pozicionuojamas kaip „nukreiptas prieš Rusiją“, ir pareiškė, jog tokiais veiksmais neutralių Šiaurės Europos šalių (turimos omeny Suomija ir Švedija) gyventojams „įteigiamas konfrontacinis požiūris“ sprendžiant saugumo klausimus.
2015 metų pavasarį po rinkimų į parlamentą Suomijoje buvo suformuota centro-dešinės valdančioji koalicija. Skirtingai nei ankstesnė šalies vadovybė, naujoji valdžia pareiškė, jog reikalui esant Suomija gali atsisakyti neutralios valstybės statuso ir bet kuriuo momentu pateikti paraišką narystei NATO. Kol kas tai greičiau yra hipotetinio pobūdžio pareiškimas, skirtas nuraminti Suomijos gyventojams, kurie vis labiau pradeda nerimauti dėl savo saugumo. Kita vertus, tokią poziciją galima vertinti ir kaip bandymą įveikti finliandizacijos palikimą ir saugumo sferoje.
Reikia suprasti, kad ilgametė finliandizacijos patirtis taip pat nepraėjo be pėdsako. Suomija vis dar išlieka labiausiai „prorusiška“ Skandinavijos šalimi. Išlaikyti tokį statusą jai padeda ir kai kurie visuomenės veikėjai, pasisakantys už kuo artimesnius ir šiltesnius santykius su Rusija.
Tarp jų ypač galima išskirti Johaną Bäckmaną, kuris pateikia save kaip žmogaus teisių gynėją.
J. Bäckmano asmenybė yra išskirtinė, nes jis taip pat yra Suomijos akademinio pasaulio atstovas, dėsto keliose šios šalies aukštosiose mokyklose. Visuomeninė J. Bäckmano veikla susijusi su Rusijos propagandos apdainuota kova prieš „rusofobiją ir nacizmą“ – tiek Suomijoje, tiek kituose kraštuose (pavyzdžiui, Estijoje J. Bäckmanas aktyviai palaikė vadinamuosius „bronzinio kario gynėjus“ ir net parašė apie juos knygą). Šis asmuo yra vienas ryškiausių Rusijos interesų lobistų dabartinėje Suomijoje. Taip pat būtina paminėti, kad kiek daugiau nei prieš metus pasirodė informacija, jog J. Bäckmanas paskirtas oficialiu nepripažintos Donecko liaudies respublikos atstovu Suomijoje.
Dažnai pažymima, kad finliandizacijos terminas turi neigiamą konotaciją, tačiau ne visiems jis skamba atgrasiai. Galima pastebėti, jog finliandizacijos idėjos vis dar yra gana gyvybingos, ir ne tik Suomijos atžvilgiu. Pavyzdžiui, Ukrainos krizės kontekste (Krymo aneksija, pseudoseparatistinis konfliktas Rytų Ukrainoje) atsirado nemažai pamąstymų apie galimą Ukrainos finliandizaciją. Buvo kalbama, jog šis kelias gali būti tinkamas Ukrainai, nes tai pirmiausia nuramintų Rusiją, t. y. leistų Maskvai pasiekti esminį tikslą – išlaikyti Ukrainą savo įtakos zonoje ir užtikrinti, jog Kijevas nevykdys integracijos į vakarietiškas ekonomines ir karines struktūras. Mainais į tai Kremlius galėtų geranoriškai palikti tam tikrų reikalų tvarkymą Ukrainos valdžiai ir net galėtų padėti atkurti teritorinį šalies integralumą rytinėje dalyje, tačiau Krymas, suprantama, liktų Rusijai.
Būtina paminėti, kad nors nuosaikiosios „mažojo blogio“ politikos šalininkams Ukrainos finliandizacijos variantas atrodo priimtinas ar net labiausiai tinkamas, pačioje Ukrainoje jis vargu ar sulauktų palaikymo. Maidanas parodė, jog šios šalies žmonės yra pasiryžę kovoti dėl tokios ateities, kurios jie nori ir kuria tiki. Suvereniteto iškeitimas į sąlyginę ramybę tokioje situacijoje taptų Ukrainos interesų išdavyste.
Tačiau finliandizacijos procesas visai patraukliai atrodo Armėnijai. Politologas Sergejus Minasianas mano, jog šis procesas, nors ir nėra pats idealiausias tarptautinių santykių plėtojimo principas, yra saugiausias. Jo teigimu, tai yra natūralus Armėnijos pasirinkimas, kuris gali tapti pavyzdžiu ir kitoms posovietinėms valstybėms.
Nėra didesnių abejonių, jog už posovietinės erdvės finliandizaciją gali aktyviau pasisakyti ir Rusija, nes tai iš esmės duotų jai į rankas visas kortas. Tačiau šiandien ne visos buvusios sovietinės respublikos norėtų žaisti pagal real politik (o būtent prie šio reiškinio galima priskirti ir finliandizaciją) taisykles. Juolab kad Maskva, vadovaudamasi savais interesais, pernelyg lengvai laužo bet kokius susitarimus.
Šaltinis - geopolitika.lt