Beveik 40 procentų Lietuvos gyventojų socialiniai tinklai yra pagrindinis naujienų šaltinis. Tai parodė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkų atliktas tyrimas. Mokslininkai taip pat patvirtino hipotezę, kad aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose skleidžiamą informaciją vertina kritiškiau ir atidžiau. Jie taip pat naudojasi ir nepalyginamai įvairesniais informacijos šaltiniais bei kanalais – nuo televizijos, interaktyvių medijų iki radijo bei spausdintinės žiniasklaidos (nors pastarosios išlikimo perspektyva yra itin miglota).

Dabartinė žiniasklaidos ir interaktyvių medijų aplinka yra kaip niekad įvairialypė, tačiau nesaugi – tarp skleidžiamos informacijos yra daug propagandos, apeliavimo į emocijas. Su šia situacija ekspertai sieja ir sėkmingas Donaldo Trumpo ir „Brexit“ kampanijas, kuriose neretai faktai buvo antraeiliai. Lietuva ne išimtis – esame nepakankamai budrūs, turime atsargiau vertinti informaciją ir lavinti savo naujienų raštingumą, teigia medijų ir komunikacijos ekspertė, VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė Auksė Balčytienė.

„Iki šiol medijų politikoje buvo akcentuojamas tik informacijos pasiekiamumas, nuomonių įvairovė, požiūrių pliuralizmas. Kai medijų aplinka buvo daugmaž vieninga, saugiai kuruojama ir kontroliuojama profesionalų – televizijos, radijo, dienraščių – paprastam vartotojui nereikėjo papildomų įgūdžių. Tačiau dabar ji yra nepalyginamai įvairesnė, turinys yra nepalyginamai tirštesnis, šalia profesionalios žurnalistikos yra daug melo, gandų, propagandos, todėl ir medijų politika privalo į tai atsižvelgti, žiūrėti į medijų pasaulį XXI amžiaus akimis“, – pažymi profesorė.

Jaunimas pernelyg pasitiki socialiniais tinklais

Mokslininkė kartu su kolegomis iš VDU Viešosios komunikacijos katedros prof. Kristina Juraite ir prof. Audrone Nugaraite šiuo metu vykdo projektą, skirtą medijų ir informaciniam raštingumui Lietuvoje – „Naujienų raštingumo ugdymas: kaip suprasti medijas?“. Projektas leidžia išanalizuoti esamą  raštingumo situaciją ir teikti siūlymų, kaip visuomenėje ugdyti kritišką ir analitinį medijų pažinimą, atkreipti dėmesį į dezinformaciją ir propagandą visuomenės informavimo priemonėse.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Psichologė pataria: kaip valdyti finansinių bėdų keliamą stresą Vaikų psichologė: savivertės jausmo trūksta ne tik socialinių sunkumų turinčių šeimų vaikams Kaip netapti savo svajonių įkaitu? Prokrastinacija: kaip neatidėlioti gyvenimo | Patyriminis savaitgalis Kaip pakeisti savo darbo erdvę, kad taptumėte laimingesni?

Projekto metu mokslininkai atliko visuomenės apklausą, kuri patvirtino, jog žmonės ne itin atsakingai vartoja informaciją. Pavyzdžiui, tarp jaunų žmonių (18-24 m. ir 25-34 m.), netikėtai didelis skaičius apklaustųjų teigė, jog pasitiki internetu ir socialiniais tinklais kaip patikimais informacijos šaltiniais – jiems vien jų pakanka tam, kad sužinotų naujausias naujienas, jie nejaučia poreikio tikrinti šios informacijos teisingumo, ieškoti papildomų šaltinių.

Toks naujienų vartojimas yra labiau atsitiktinis nei sąmoningai suplanuotas. Tai, kas šių auditorijų yra pasiekiama socialinių tinklų asmeninėse paskyrose, šiems vartotojams ir yra „tikrosios naujienos“. Nors informacijos paieška taip individualizuojama, bet tai sykiu yra ir ypač pavojinga dėl to, kad „Facebook“ ir panašūs tinklai skatina užsidaryti savotiškame „burbule“, skaldančiame atskiras visuomenės grupes ir smarkiai apribojančiame informacijos įvairovę.

„Tai yra šiuolaikinės visuomenės gyvenimo paradigma – „Pats valdau tai, ką turiu“. Internetas turėtų padėti pasiekti informaciją ir mažinti atskirtį, tačiau socialinių tinklų algoritmai, suformuojantys naujienų srautą, lemia priešingą tendenciją: sekame tik tuos, kuriems pritariame, todėl visuomenė segmentuojasi, poliarizuojasi. Čia yra kertinis pavojus demokratijai, nes pasidalinusioje visuomenėje nebelieka tokios sąvokos kaip viešasis interesas. Kaip šios susiskaldžiusios grupės gali susitikti, kai atstumiamas visuomeninis transliuotojas, turėjęs atlikti suvienijančią funkciją, patenkinti visų grupių viešąjį interesą? Kas nutinka tokiais atvejais, jau parodė JAV prezidento rinkimai. Reiktų paminėti, kad permąstydami interaktyvių medijų paveiktą JAV politikos posūkį, net ir šios šalies mokslininkai išeičių ieško visuomeninėse medijose, o tai amerikietiškai žiniasklaidos sistemai ligšiol nebuvo įprasta“, – paaiškina prof. Auksė Balčytienė.

Kita vertus, kaip rodo medijų vartojimo tyrimas, nors naujienų tėkmė itin spartėja ir savotiškai „mobilėja“, nes esame aktyvūs mobilių technologijų naudotojai, nevertėtų pernelyg nuvertinti televizijos reikšmingumo. Mūsų šalyje TV formatai ir audiovizualinės naujienos ir toliau lieka svarbiu informacijos šaltiniu ir pasiekimo kanalu. Tik galbūt kažkiek koreguojasi televizijos funkcijos: anksčiau TV transliuojama naujienų darbotvarkė veikė kaip šeimos gyvenimo stilių ir ritmą konstruojantis veiksnys, o dabar reikšmingesni yra skaitmeninių technologijų diktuojami dalykai, tokie kaip archyvų peržiūra, programų kartojimai ir pan.

Post-tiesos amžius: emocijos įveikia faktus

Visuomenės susiskaldymą ir sistemišką faktų iškraipymą itin efektyviai išnaudojo verslininkas Donaldas Trumpas, tapęs JAV prezidentu, ir judėjimas „Brexit“, pasiekęs pergalę D. Britanijos referendume dėl išstojimo iš ES. Neveltui „Oxford Dictionaries“ 2016 metų žodžiu išrinko terminą „post-tiesa“ (angl. post-truth): tai sukurtos aplinkybės, kuriose viešajai nuomonei didesnę įtaką daro apeliavimas į emocijas, o ne objektyvūs faktai.

Tokiomis aplinkybėmis nepakankamas dėmesys naujienų raštingumui, negebėjimas atskirti propagandos nuo faktų iš dalies galėjo nulemti D. Trumpo ir „Brexit“ sėkmę. Dėl to paplito ir naujo pobūdžio tekstai, naujas žiniasklaidos žanras – faktų tikrinimas: žurnalistai nagrinėja jau parašytus tekstus ir tikrina, kas yra tiesa, o kas ne.

„Faktų tikrintojai stengiasi atmesti „jis sakė, ji sakė“ pobūdžio žurnalistiką, prasiskverbti pro vienas kitam prieštaraujančius teiginius ir padėti skaitytojams nuspręsti, kur yra tiesa. Kita vertus, faktai yra slidūs – turime suprasti, kad žmonės ne visuomet sutiks su padarytomis išvadomis. Kaip matome, Donaldo Trumpo jos nei kiek nesustabdė. Tačiau su šiuo iššūkiu žurnalistika grūmėsi visada – net jei vienas straipsnis pasaulio nepakeis ir skaitytojų neįtikins, turime suprasti, kad stengtis verta“, – pokalbyje su JAV „Poynter“ institutu paaiškina Viskonsino universiteto profesorius Lucas Graves.

Žurnalistika – ne tikrovės atspindys

Atsižvelgiant į šias tendencijas, Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas VDU projektas „Naujienų raštingumo ugdymas: kaip suprasti medijas?“ siekia išsiaiškinti gyventojų medijų vartojimo įpročius ir pasiūlyti naujas gaires Lietuvos medijų politikai, akcentuojant naujienų raštingumo įgūdžius.

Projekto metu mokslininkai apklausė daugiau nei 1000 respondentų apie jų medijų vartojimą – ką jie skaito ar žiūri, kokiais informacijos šaltiniais pasitiki. Apklausa parodė, jog pasitikėjimas nebūtinai sutampa su populiarumu: pavyzdžiui, labiausiai patikimu TV kanalu respondentai laiko nacionalinį transliuotoją LRT, tačiau žiūrimiausi išlieka komerciniai kanalai. Tarp naujienų portalų skaitomiausi – DELFI, 15min. Žurnalų kategorijoje patikimiausiu leidiniu respondentai nurodė „Žmones“.

Projekto vadovė prof. Auksė Balčytienė pažymi, kad vienas esminių pasikeitimų Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra vienos masinės medijos dominavimo pabaiga – nebeliko vieno ar kelių didelių informacijos skleidimo centrų, kurie pranoktų visus kitus. Klasikinė žiniasklaida, televizija vis dar populiari, tačiau susiskaldžiusi, kanalų yra gerokai daugiau, tad savo ruožtu skaldomos ir šių kanalų auditorijos.

Skirtys tarp auditorijų egzistuoja pagal amžių, regioną ir ypač – pagal išsilavinimą. Prof. A. Balčytienė teigia, jog tyrimu pasitvirtino klasikinė žinojimo skirties (angl. knowledge gap hypothesis) hipotezė: daugėjant medijų kanalų, labiau išsilavinę žmonės gali gauti daugiau naudos, greičiau pasiekti ir geriau suvokti informaciją, nei mažiau išprusę. Tarkim, žemesnio išsilavinimo žmonės medijas vertina labiau kaip pramogą. Tuo tarpu labiau išsilavinusieji atidžiau vertina televiziją ir kitas klasikines medijas, jie kritiškesni, atsargiau priima abejotiną informaciją, atkreipia dėmesį, kaip ji pristatoma skirtinguose kanaluose.

„Tokie žmonės supranta, kad žurnalistika yra ne tikrovės atspindys, o žmogaus sukonstruota informacija. Aukštesnis išsilavinimas suteikia žymiai daugiau saugumo. Nors, reiktų sutikti ir su tuo, kad susimaišiusioje medijų aplinkoje vis sunkiau įvardinti, kas yra profesionali naujiena.

Taipogi, matyti, kad masinis vartotojas, jei taip dar būtų galima teigti, nėra linkęs nuolat sąmoningai save pasitikrinti. Jei norime integralios visuomenės, žmones reikia prusinti, mažinti skirtį pagal išsilavinimą, nuo pat darželio. Lietuvos mokyklose jau bandyta įvesti medijų raštingumo dalyką – tačiau tai pavienės iniciatyvos, neįtrauktos į privalomą mokyklinę programą. Be to, svarbu, kad ten būtų mokoma ne tik apie turinio, bet ir technologijų veikimo suvokimą. Dar daugiau – gyvename medijų apsupty, tad ir medijos turėtų pasitarnauti ne tik kaip turinio sklaidos, bet ir kaip individualios saviraiškos priemonė“, – pabrėžia profesorė.

Suomiai medijų raštingumo mokosi jau 40 metų

Mokslininkė pasakoja, kad medijų raštingumas Europoje yra pažengęs nepalyginamai toliau – ypač Šiaurės šalyse. Suomijoje medijų švietimas kaip studijų objektas atsirado daugiau nei prieš 40 metų. Čia, kaip ir kitose švietimo srityse, suomių mokslininkai žengia priešakyje ir taiko naujausias inovacijas. Pavyzdžiui, medijų raštingume jie efektyviai pritaikė individualizuotą mokymą – moksleiviai, studentai gali rinktis jiems artimesnę sritį, jei sunkiau sekasi rašyti, jie gali mokytis filmuoti ar fotografuoti. Tad šioje šalyje sutinkamas konceptualiai talpesnis „medijų edukacijos“ – o ne tik raštingumo – terminas.

Sykiu ir su medijų raštingumu Suomijoje susijusios rizikos, kaip ir Švedijoje ar kitose Šiaurės šalyse, tėra vertinamos 3 procentais, o tuo tarpu Lietuvoje – net 81 proc. Taip yra ir dėl to, kad mūsų šalyje švietimo ir visuomenės informavimo politika yra vėluojanti ir per menkai koordinuojama, medijų naudojimas yra per mažai ištirtas, o mokymo procese medijos yra taikomos nepakankamai aktyviai. Europos universitetinio instituto Florencijoje tyrimo duomenimis, taip pat aukštai vertinama medijų raštingumo rizika ir kaimyninėje Latvijoje – 75 procentais, o Estijoje – tik 25 proc., dėl ankstesnių strateginių šalies sprendimų ir medijų raštingumo ugdymo mokyklose dar nuo 2002 metų.

Tuo tarpu Šiaurės Europos šalyse medijų raštingumas jau keletą dešimtmečių yra susietas ir su gerovės valstybe – švietimo politika formuojama atsižvelgiant į atskirties grupes, kurioms trūksta lėšų įsigyti kompiuterį, telefoną, todėl valstybė daug investuoja į mokyklų atnaujinimą ir aprūpinimą naujausiomis technologijomis. Panašios tendencijos pastebimos ir Vakarų Europoje, Prancūzijoje ir kitose valstybėse.

„O mes Lietuvoje darome daug judesių, bet jie nėra labai koordinuoti. Mūsų vykdomų veiklų laukas yra išties įvairialypis, kaip ir auditorijos, jų interesai. Medijų veiklos yra tiriamos informacijos saugumo, edukaciniais tikslais. Medijų raštingumas yra kultūros ir švietimo politikos bei kasdienio gyvenimo dalis, visa tai turi integruotis, susijungti – panašiai kaip Suomijoje, kur medijų politika yra susieta su švietimo politika“, – komentuoja medijų ekspertė.

Kaip teisingai interpretuoti?

Sėkmingos integracijos galimybių, galimų medijų politikos gairių Lietuvoje ieško ir mokslininkai, dirbantys prof. A. Balčytienės vadovaujamame projekte. Svarstoma, kad jaunesniems reikia diegti įvairiapusiškesnių medijų raštingumo įgūdžių, tuo tarpu vyresniems – siauresnių, daugiau dėmesio skiriant gebėjimui atskirti teisingą ir klaidingą informaciją.

Mokslininkų teigimu, medijų vartojimo skirtumai tarp kartų šiandien yra tokie ryškūs todėl, kad pačios žmonėms prieinamos medijos dar niekada nebuvo tokios skirtingos, išgyvename didelę technologinę revoliuciją, kuri koreguoja ir visuomenės struktūrą. Prisitaikyti prie šių pokyčių padės tik švietimas.

„Didelio netikėtumo nėra – išsilavinimas yra viskas. Labiau išsilavinę žmonės stengiasi matyti įvairesnį pasaulį, naudoja įvairesnes medijas, jų socialiniai ryšiai taipogi yra įvairesni. Kita vertus, jei žmogus kažkuo domisi, nesvarbu kiek išsilavinęs, jis stengiasi labiau gilintis ir aktyviai ieško informacijos. Net ir žemesnio išsilavinimo vartotojai, turėdami laisvą prieigą prie informacijos, gali ja sėkmingai pasinaudoti – čia itin svarbi asmeninė motyvacija. Tad turime sutikti, kad reikšmingumo ir toliau nepraranda tokie dalykai, kaip medijų turinio įvairovė ir atvirumas, lygios galimybės visiems pasiekti informaciją. Net ir mūsų šalyje neretai tai dar yra kliuvinys, tačiau itin svarbu, kad informaciją radęs vartotojas ją atsakingai interpretuotų, netikėtų gandais. Čia ir yra didžiausias iššūkis“, – apibendrina prof. A. Balčytienė.

Vytauto Didžiojo universiteto vykdomas projektas „Naujienų raštingumo ugdymas: kaip suprasti medijas?“ siekia Lietuvoje ugdyti medijų raštingumą, išmanų, atsakingą ir kūrybišką informacijos vartojimą viešojoje erdvėje, kuris skatintų teigiamus žurnalistikos pokyčius, aktyvesnį auditorijos bendradarbiavimą su medijomis, ieškant kokybiškų ir novatoriškų demokratinio dalyvavimo sprendimų. Projektą rengia VDU Viešosios komunikacijos katedros mokslininkai, kurie ir pateiks aktualių realios raštingumo situacijos mūsų šalyje vertinimo įžvalgų bei siūlymų Lietuvos visuomenės informavimo politikai.

Šaltinis - psichika.eu

Straipsnio autorius – Martynas Gedvila