RASA BAŠKIENĖ

Kartais Lietuvoje vis kyla iniciatyvų leisti turėti dvigubą pilietybę asmenims, palikusiems Lietuvą po 1990 metų. Konstitucinis Teismas ne kartą jau yra išaiškinęs, kad šis klausimas gali būti išspręstas tik keičiant LR Konstituciją. O ją keisti gali tik piliečių referendumas. Tačiau 114 Seimo narių, įregistravusių Pilietybės įstatymo pataisas, mano kitaip. Apie tai, kodėl kartais kyla tokių iniciatyvų ir kur jos gali nuvesti, kalbamės su konstitucinės teisės ekspertu dr. Vytautu Sinkevičiumi.

Šiuo metu Seime yra įregistruotos Pilietybės įstatymo pataisos, kurios leistų turėti dvigubą pilietybę tiems asmenims, kurie išvyko po Kovo 11-osios ir įgijo NATO bei ES organizacijoms priklausančių šalių pilietybę. Dėl kokių priežasčių atsirado ši iniciatyva?

Paprastai ši diskusija prasideda prieš Seimo ar Prezidento rinkimus arba jiems pasibaigus. Prasideda balsų medžioklė, žadant išspręsti klausimus, kurie rūpi išvykusiems žmonėms. Šiuo atveju sutapo abu variantai: einant į Seimą buvo žadėta, kad bus plečiama galimybė įgyti antrą pilietybę, taip pat jau prasidėjo prezidento rinkimų kampanija. Svarbu, ką rems užsienyje gyvenantys mūsų piliečiai. Pažiūrėkite, kas priešakinėse gretose – Naujamiesčio apygardos, kuriose balsuoja visi išvykę mūsų piliečiai, Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Žinoma, problema svarbi ir pribrendusi, tik klausimas – kokiu būdu ją spręsti?

Konstitucinės teisės ekspertas dr. Vytautas Sinkevičius.

Vyginto Skaraičio / BFL nuotr.

Nekeičiant LR Konstitucijos siūloma spręsti problemą ir išplėsti išimtis, kai galima turėti dvigubą pilietybę. Tokiu būdu įstatyme minimi atskiri atvejai būtų taikomi tūkstančiams asmenų. Kaip tai pakomentuotumėte?

Negalima aiškinti Konstitucijos remiantis kuria nors atskira nuostata ar žodžiu. Reikia matyti sistemines sąsajas. Konstitucijos 12 str. parašyta: „Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.“ Jei taisyklė aiški, t. y. pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas, kodėl reikėtų rašyti dar vieną atskirą dalį: „Niekas negali būti kitos valstybės pilietis, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“? Vadinasi, ši dalis turi savo prasmę.

Jei pažiūrėsime į Konstitucijos rengimo medžiagą, jos pirminiame variante pamatysime: „Tik Konstitucijoje numatytais atskirais atvejais galima turėti dvigubą pilietybę.“ Vadinasi, pačioje Konstitucijoje buvo norėta išvardyti atvejus.

Rengiant Konstituciją vieni buvo už tai, kad nereikia nustatyti ribojimo, kiti – už tai, kad jį įtvirtinti reikia. Laimėjo nuomonė, siekusi įtvirtinti formuluotę „išskyrus atskirus atvejus“. Vadinasi, tai buvo svarbu. Kitu atveju galėjo likti paprasčiausia formuluotė „reguliuoja įstatymas“.

Konstitucijoje yra įtvirtinta panašių nuostatų: „Teismų veiklą reguliuoja įstatymas“, „Savivaldą reguliuoja įstatymas“, ir niekur nėra žodžio „atskiras“.

Ne sykį mėginau aiškinti, kad negalima žodį „atskiras“ aiškinti vien lingvistiškai – lyg tų atskirų atvejų gali būti kiek nori. Jeigu būtų norėta nustatyti, kad tų atskirų atvejų gali būti daug, Konstitucijos rengėjai būtų parašę: „nustato įstatymas“, nereikėtų rašyti „tik įstatymo nustatytais atskirais atvejais“. Kam jie rašytų du kartus tą patį? Vadinasi, jie norėjo įdėti specialią prasmę – kad tie atvejai gali būti reti, jie negali būti paplitęs reiškinys.

Konstitucinis Teismas apie tai pradėjo kalbėti 1995 m., vėliau prie to grįžo 2006 ir 2013 metais. Galima sakyti: „Konstitucinis Teismas suklydo, jis ne taip aiškina Konstituciją“. Ir kas iš to?

Konstitucijoje nustatyta: „Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami.“ Kitas dalykas: nei Seimas, nei Prezidentė, nei Vyriausybė negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, negu jas išaiškino Konstitucinis Teismas. Vadinasi, jei Konstitucinis Teismas nusprendė, kad atvejai reti – nei Seimas, siūlydamas įstatymų projektus, nei Prezidentė, juos pasirašydama, negali aiškinti, kad tie atvejai nėra reti, kad jų gali būti kiek nori.

Trečia taisyklė: kai Konstitucinis Teismas pasako, kad tam tikras įstatymo nuostatas prieštarauja Konstitucijai, Seimas negali pakartotinai priimti įstatymo nei tuo pačiu, nei kitu pavadinimu, kuris vėl įtvirtintų nuostatą, prieštaraujančią Konstitucijai.

2006 m. Pilietybės įstatyme buvo nustatyta, kad lietuvių kilmės asmenys, išvykę iš Lietuvos po 1990 m., gali turėti dvigubą piietybę. Konstitucinis Teismas nutarė, kad tie, kurie išvyko po 1990 metų, negali turėti dvigubos pilietybės.

Dabar situacija tokia: Seimo Teisės departamentas parašė išvadą apie tai, kad siūlomas Pilietybės įstatymas gali prieštarauti Konstitucijai. Tokią išvadą pagal Seimo statutą turi svarstyti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Šiuo atveju komitetas padarė pertrauką ir pasiūlė Seimui kreiptis į Konstitucinį Teismą, remdamasis tuo, kad po 1990-ųjų pasikeitė aplinkybės: išvyko daug piliečių, užsienyje gimė daug vaikų, įvyko vadinamasis „Brexitas“. Ir ką atsakys Konstitucinis Teismas? Abejočiau, kad mūsų Konstitucijai turėtų reikšmės toks faktas, ar Didžioji Britanija yra ES narė, ar ne.

Konstitucinis Teismas greičiausiai rudenį pateiks atsakymą. Manyčiau, kad teismas, kelis kartus nutarimuose pasakęs, kad dviguba pilietybė negali būti paplitęs reiškinys, šiuo atveju negalėtų pasisakyti kitaip. Kitas dalykas – teismas galėtų dar kartą pasakyti, ar pasikeitusios aplinkybės lemia Konstitucijos nuostatų sampratą. Mano galva, aplinkybės pasikeitė, bet dvigubos pilietybės draudimas, kurį nustatė tauta, liko. Tas draudimas įtvirtintas Konstitucijos 1-ajame skirsnyje, o jis keičiamas tik referendumu.

2013 m. kovo 13 d. Konstitucinis Teismas į Prezidentės kreipimąsi dėl dvigubos pilietybės suteikimo asmenims, išvykusiems po 1990 metų, atsakė, kad įstatymu jos suteikti negalima – būtina keisti Konstituciją. Tad aš ir klausiu: kas pasikeitė po 2013-ųjų?

Kodėl bijoma tautos referendumo?

Referendumo bijoma todėl, kad jame nustatytos labai griežtos taisyklės. Ateiti balsuoti turi ne mažiau kaip pusė visų rinkėjų – nesvarbu, kur jie gyvena. Pusė visų rinkėjų turi balsuoti „už“.

Tik taip galima pakeisti 1-ojo Konstitucijos skirsnio nuostatus. Žmonės dvigubos pilietybės klausimu laikosi ne vienos nuomonės, todėl jo ir bijoma. O ar kas nors kalba, dėl kokios Konstitucijos formuluotės mes balsuotume? Kalbama tik apie Pilietybės įstatymą. O referendumui reikia bent porą metų labai aktyviai ruoštis, aiškinant žmonėms, kodėl toks referendumas mums būtinas. Bet to juodo darbo nenorima, einama lengviausiu keliu.

Konstitucijoje gali būti įtvirtintos įvairios formuluotės, plečiančios dvigubą pilietybę. Viena iš jų galėtų būti tokia, kokia Seimo nariai pasiūlė papildyti Pilietybės įstatymą. Antras būdas: Konstitucijoje galima įtvirtinti, kad dvigubos pilietybės atvejus nustato konstitucinis įstatymas. Šį įstatymą priimant pakanka 71 Seimo nario balso. Bet norint šį įstatymą įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą reikėtų jau 85 balsų. Seimas šiuos balsus galėtų surinkti daug lengviau, negu priimti Konstitucijos pataisą referendumu. Praėjusioje kadencijoje buvo sudaryta darbo grupė, ir ji svarstė tokią galimybę, tačiau kol kas klausimas taip ir liko pakibęs, nes prasidėjo ginčai, kokių valstybių piliečiai galėtų gauti dvigubą Lietuvos pilietybę.

O kas būtų, jei vis dėlto ši dvigubos pilietybės pataisa būtų priimta? Kaip Jūs įsivaizduojate piliečių, turinčių dvigubą pilietybę, pareigas? Ar jie galėtų būti renkami į Seimą, savivaldybių tarybas? Ar eitų į privalomąją karo tarnybą? Kažin ar gerai, kad gyvenantieji užsienyje spręstų, kokiais įstatymais mes vadovausimės Lietuvoje?

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Č. Iškauskas. Kodėl atleidžiami karantino varžtai? EUROPARLAMENTARAS S. KELLY: ES BUS STIPRI, JEI STENGSIMĖS NĖ VIENO NEPALIKTI UŽNUGARYJE Seimo nario R. Šarknicko pranešimas: „Kodėl žmonės pikti ant biurokratų arba atvirkščiai?“ Žurnalistas Andrius Tapinas savo „Facebook“ paskyroje pareiškė ką mano apie artėjančius rinkimus SKAITYTOJO POZICIJA. LIETUVIŠKAS PASAS AR DVIGUBA PILIETYBĖ?

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra priėmęs nutarimą byloje asmens, padavusio Didžiąją Britaniją į teismą dėl pažeistos savo, kaip piliečio, teisės rinkti parlamentą. Šis asmuo, Didžiosios Britanijos pilietis, išvyko gyventi į kitą valstybę kone prieš dvidešimt metų, tačiau paprašė, kad jį įrašytų į Didžiosios Britanijos rinkėjų sąrašus. Jam buvo atsakyta, remiantis faktu, kad jis jau daug metų negyvena Didžiojoje Britanijoje, tad faktiškai jau nebesusijęs su šia šalimi. Teismas priėmė šiam piliečiui nepalankų sprendimą, nes balsuodamas toks pilietis rinktų tokias institucijas, kurių sprendimai būtų privalomi toje šalyje gyvenantiems piliečiams, bet ne tiems, kurie gyvena kitose šalyse.

Kitas dalykas – ar leisime tokiems asmenims rinkti Parlamento narius? 2008 m. EŽTT pasiekė dviejų Moldovos piliečių, turinčių ir Rumunijos pilietybę, byla prieš Moldovą. Jiems buvo neleista būti renkamiems į Parlamentą. EŽTT priėmė verdiktą, kad ši Moldovos piliečių teisė buvo pažeista.

Taigi ar mes galvojame apie tai, kad nebūtinai mums draugiškos valstybės piliečiai galės būti renkami į mūsų Parlamentą? O kaip bus su tarnyba kariuomenėje, jei asmuo, turintis ir kitos valstybės pilietybę, pabaigęs karo tarnybą toje šalyje, būtų pakviestas į privalomąją karo tarnybą Lietuvoje? Atsakoma, kad kaip nors išspręsime...

Mano galva, jei įtakingiausi Lietuvos žmonės kartu galvotų apie tai, kaip išspręsti šią problemą – plėsti ar neplėsti asmenų, kuriems galėtų būti suteikta dviguba pilietybė, gretas, galvotų apie tai, kaip Lietuva keisis per artimiausius 20–30 metų, pajudėtų tie reikalai. Latviai, rengdami dvigubos pilietybės įstatymą, labai aktyviai dirbo bent kelerius metus, o pas mus niekas rimtai į šią problemą nežiūri.

Šiuo atveju kalbame apie principinį dalyką: ar Konstitucija saisto Seimo narius, ar nesaisto? Jei jų niekas nebesaisto, virš jų tik mėlynas dangus, ir Konstitucijos nematyti. Konstitucija sukonstruota taip, kad valdžios yra apribotos ir atribotos. Konstitucija suteikia Seimui tam tikrus valdžios įgaliojimus, kurių jis negali peržengti. Jei šiuo atveju nekreipsime dėmesio į Konstitucinį Teismą, atversime galimybę ir ateityje nesiskaityti su jo sprendimais. Kils egzistencinė grėsmė Konstitucijai.

O kaip yra Latvijoje, Estijoje, kitose šalyse? Ar jos irgi turi tokius didelius saugiklius savo Konstitucijose ir įstatymuose?

Latvija gyvena pagal savo 1922 m. Konstituciją. Jie ją tik papildė. Estai dvigubą pilietybę riboja savo įstatymais. Jei pažiūrėtume į Europos tendencijas, pamatytume, kad daug valstybių – Suomija, Švedija, Lenkija, Islandija ir kitos – labai išplėtė dvigubos pilietybės įstatymo taikymą. Tarptautinės teisės aktai, anksčiau riboję dvigubą pilietybę, dabar ją skatina. 1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės palieka valstybėms teisę pačioms reguliuoti dvigubos pilietybės taikymą. Kitos valstybės gali paprasčiau spręsti dvigubos pilietybės klausimus, nes jų konstitucijos paprastai nenumato dvigubos pilietybės ribojimo, tai palikdamos įstatymų leidėjo nuožiūrai. 

Šaltinis - bernardinai.lt