Vergai atsirado kartu su civilizacija

Tik prasidėjus civilizacijai atsirado ir vergai. Ar pamenate Egiptą? Faraonas, žyniai... vergai, vergai, vergai. Graikija - demokratijos tėvynė, laisvės tėvynė. Bet laisvais piliečiais buvo tik tam tikra vyrų rūšis. O kiti buvo vergai. Romoje - vergai. Tarpupy - vergai.

Vėliau vergus imta vadinti tarnais. Taip padaryta, kad jie nesukilinėtų. Kaip įdomu - tarnas, tai juk ne vergas. Jis jau laisvesnis. Kai kurie tarnai turi žemės, turto, pinigų. Paskui atsirado vis garbingesnių tarnystės formų - guvernantė, liokajus. O vergai, žinoma, norėjo tapti nors kiek laisvesniais. Jie mielai tarnaudavo nors ir už dyką. Nereikėjo nei vergvaldžių. Šiais laikais vergvaldžiu tapo pinigai. Visi klauso pono pinigo ir patys mielai dirba visus vergo darbus. Sekretorės, valytojos... Dabar jau net ir ne sekretorė, o administratorė, ne valytoja, o tvarkytoja, kambarinė. Bet darbus tai atlieka tuos pačius. O direktoriai manote yra vergvaldžiai? Štai ir ne. Direktoriai kartais dirba netgi daugiau už savo pavaldinius.
 

Iliuzinės valdymo formos

Žmonės galvoja, kad valdymo formos yra tironija, monarchija, oligarchija. Šitų mes tikrai nenorime. Nenorime, kad mus valdytų akivaizdus žmogus ar žmonių grupė. Todėl dabar visas pasaulis "renkasi" kitą valdymo formą - demokratiją. Šioje valdymo formoje nėra akivaizdaus vadovo. Prezidentas, seimas, vyriausybė... Bet ar jie valdo? Jie sako: "mes esame liaudies atstovai, mes jų tarnai, mes esam valstybės tarnautojai". Taigi, kas valdo demokratijoje? Labai sunku atsakyti, nes valdovas nėra akivaizdus ir matomas.

Taigi, žmonėms pakišamos valdymo formos. Jie verčia vergvaldžius, tironus, galvas kerta monarchams, nuverčia vyriausybes, išvaiko parlamentus ir užgrobia valdžią. Tiesa, dabar yra labai gražių valdžios nuvertimo formų. Dabar sakoma: pareiškė nepasitikėjimą, atsistatydino, dauguma balsų laimėjo... Bet esmė ta pati - pakeisti valdžią.

Ir kiek valdžių keitėsi vis įsivaizduojama, kad bus laisvė. Juk mes, MES, paėmėme valdžią, mes laimėjome rinkimus, partija už kurią aš balsavau! Ir ką, laisviau? Deja. Keičiasi valdžios, o laisvės kaip nėr, taip nėr.

Visa tai veda prie minties, kad mums pakišamos naujos valdymo formos, kad įsivaizduotume, jog išsivadavome ir tylėtume, o tuo metu mus vis valdo tuo pačiu valdymo režimu. Valdymo formos mums pakišamos tam, kad nematytume tikro valdovo. O jei nematome, tai reiškia, kad ir nėra. Kaip vaikystėje.

Akivaizdžių valdovų mes nemėgstame. O demokratijoje to valdovo nesimato - todėl mes manome, kad jo nėra. Iš tikrųjų mus valdo per pinigus keletas žmonių. Bet kai taip pasakai, tai žmonės netiki. Nes jie tų valdovų nemato. Sunku juos net įsivaizduoti. Atrodo, kad jų nėra. Kas galėtų tuo patikėti? Atrodo, kad esame laisvi. Bet tai kodėl tada dirbame, jei esame laisvi?
 

Kas valdo pasaulį?

Šiais laikais netgi absurdiška ir beviltiška yra sakyti, kad visus pasaulio pinigus, o ir visus mus per pinigus valdo vienas žmogus!

Bet ne, dabar visi jaučiasi labai laisvi ir dirba tam kažkam. Kartais bandoma sakyti, kad pinigas valdo mus. Arba sakoma, kad mus valdo mūsų poreikiai. Bet žmogus netiki ir šiomis "pasakaitėmis". "Koks jis valdovas tas pinigas? Juk aš gi va, jį rankoje laikau. Jis visiškai nuo manęs priklausomas. Aš jį valdau." Ir žmogus manosi esąs laisvas, jis nesupranta, kad tarnauja pinigui. Bet deja - visą dieną dirba, visą mėnesį, visus metus, visą gyvenimą!

Atkreipkite dėmesį - kuo šalies valdovas yra pasiekiamesnis (iškviečiamas į šalies masto įvykių vietą, kalba per TV, susitinka su žmonėmis), tuo jis atrodo nepavojingesnis. Čia kaip su pinigais - gali paturėti juos savo rankose, gali prezidentui ranką paspausti, reiškia jis visai tau ne vadas ir ne vergvaldys.

Kita "pasakaitė", kad mus valdo mūsų poreikiai. Mes norime šiltai apsirengti, gardžiai pavalgyti, todėl dirbame. Bet juk dirbame sau. Poreikiai gi yra mūsų. Taip išeina, kad dirbi sau, o koks gi aš sau vadas? Vado nėra.

Iliuzija yra sukurta, kad nėra valdymo, nėra vergų. Nors mes dirbame, ištisai dirbame. Visą gyvenimą dirbame kažkam, tačiau to nesuprantame.
 

Darbokratija - visą pasaulį valdantis režimas

Dabar valdantį režimą, visą pasaulį valdantį globalinį režimą galima ir reikia vadinti darbokratija.

Kitą kartą pakalbėsime apie žmogų, kuris stovi už šio režimo, darbo režimo ir šiuo režimu mus valdo - sako kada keltis ir eiti į darbą, kada gultis, kad galėtum pakankamai pailsėti ir nepramiegotum darbo bei būtum darbingas, sako kur nueiti, nuvažiuoti ir kam ką parduoti. O mes jaučiamės laisvi ir oi kaip nemėgstame Irano, Šiaurės Korėjos, Birmos, Zimbabvės, Baltarusijos... Ten gi nėra demokratijos. O mes su JAV priešakyje norime, kad visi būtų laisvi, visi būtų demokratiški. Tačiau nepastebime, kad visose tose išvardintose šalyse veikia lygiai tas pats globalus valdymo režimas kaip ir pas mus - darbokratija.

Šaltinis - homosanitus.lt