Anglija kontroliuoja visą pasaulį?
Pakalbėkime apie Elžbietą II, Didžiosios Britanijos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Antigua ir Narbudos, Bahamų salų, Belizo, Barbadoso, Grenados, Papua Naujosios Gvinėjos, Sent Vinsento ir Grenadino, Sent Kitso ir Neviso, Sent Liusijos, Saliamono salų, Tuvalaus ir Jamaikos karalienę.
Štai jau kelis šimtmečius pagrindinės pasaulio valdžios kontrolės gijos driekiasi link britų karališkosios šeimos. Panagrinėkime šį klausimą.
Oficialiai laikoma, kad Anglija yra „konstitucinė monarchija“. Lyg ir ribota. Tačiau Anglijos karalienė turi teisę skelbti karą (nepaaiškindama priežasčių), ji turi teisę atstatydinti vyriausybę, paleisti parlamentą, kartą per metus ji sako kalbą parlamentui ir pagarsina savo reikalavimus artimiausiam laikotarpiui – faktiškai formuoja vyriausybės politiką.
Anglijoje Karūnos įgaliojimai labai platūs. Skiriami ministrai, slaptieji patarėjai, vykdomosios valdžios nariai ir kiti pareigūnai. Be to, monarchas yra kariuomenės vadas (britų armija, karališkasis laivynas, karališkosios oro pajėgos ir žvalgyba). Suvereno prerogatyva – skelbti karą, sudaryti taiką, vadovauti kariniams veiksmams. Prerogatyvos susijusios ir su užsienio reikalais: svarstyti sutarčių sąlygas ir tas sutartis ratifikuoti, sudarinėti sąjungas, tarptautinius susitarimus. Parlamento sprendimai visam tam nereikalingi. Suverenas taip pat akredituoja aukštuosius britų komisarus ir pasiuntinius bei priima užsienio diplomatus.
Suverenas yra teisingumo šaltinis ir skiria teisėjus visų pobūdžių byloms.
Galioja bendras principas, kad Karūna „negali klysti“: monarchas negali būti teisiams už kriminalinį nusikaltimą.
Karalienė faktiškai kontroliuoja visas valdžios šakas – įstatymų leidimo, vykdomąją ir teisminę.
Ir, pagaliau, monarchas – Anglikonų bažnyčios galva ir gali skirti vyskupus bei arkivyskupus (t.y. monarchas yra ne tik pasaulietinės, bet ir dvasinės valdžios vadovas. Tokios tvarkos daugiau niekur nėra, netgi teokratiniame Irane).
Labiau sukoncentruotų valdžios įgaliojimų savo rankose neturi nė vienas planetos gyventojas. Netgi Korėjos „čiučchė“, kurį „demokratiška“ žiniasklaida vaizduoja kaip pavyzdinį diktatorių, nervingai iš pavydo rūko kamputyje.
Negana to, praktiškai absoliučios valdžios Anglijos viduje monarchams nepakanka. Neskaitant dešimčių Britų Sandraugos valstybių, kurios tik formaliai nepriklausomos, dar 16-oje šalių britų monarchas oficialiai laikomas valstybės vadovu ir ten jam atstovauja monarcho skiriami generalgubernatoriai.
Tarp tų šalių yra, pavyzdžiui, Kanada, į kurią britų karalienė kas du metus važiuoja su „draugišku vizitu“, kuris realiai yra paprasčiausia inspekcija. Generalgubernatorius užtikrina karalienę savo lojalumu, atsiskaito apie to momento situaciją ir išklauso instrukcijas artimiausiam laikui. Jeigu karalienei kažkas nepatinka – ji generalgubernatorių atleidžia ir paskiria kitą.
Kokia demokratija, ką jūs kalbate? Griežta valdžios vertikalė, kurios niekas nekontroliuoja.
Kažkodėl be jokio pagrindo priimta manyti, kad visos karališkos prerogatyvos yra fikcija ir duoklė tradicijoms. Ką gi, buvo neblogai padirbėta, plaunant žmonėms smegenis.
Esant būtinybei, monarchas įgauna absoliučią valdžią. Pavyzdžiui, devintame dešimtmetyje karalienė atėmė iš Margaret Tečer teisę gauti informaciją, gaunamą iš žvalgybos MI-6.
karalienė asmeniškai įvedė kariuomenę į rajonus, kuriuos apėmė šachtininkų neramumai.
Ir būtent karalienė, kaip aukščiausia instancija, priėmė sprendimą pasiųsti kariuomenę į Iraką.
Be to, reikia atsižvelgti ir į tokį mažai kam žinomą faktą: princas Čarlzas kontroliuoja taip vadinamą „Salos klubą“, kuriam priklauso 4000 visų Sandraugos šalių oligarchų. Tai savotiškas britų monarchijos finansinis-ekoniminis kumštis, kurio pagalba monarchija gali išversti bet kokias duris.
Negana to, 117 korporacijos, kurių būstinės įsikūrusios Londono Sityje, įeina į 500 stambiausių pasaulio korporacijų sąrašą. Praktiškai visų šių korporacijų savininkai ir vadovai yra Lordų Rūmų nariai.
Čia nėra jokių sąmokslo teorijų – visa tai yra viešai prienami faktai, kuriuos galima susirankioti internete. Vienintelis dalykas, kuris padarytas šiame straipsnyje – faktai surinkti į vieną vietą.
Beje, apie demokratiją ir parlamentarizmą. Renkami Anglijoje yra tiktai žemutiniai bendruomenių rūmai. Aukštutiniai, kurie turi teisę atmesti žemutinių rūmų sprendimus – Lordų Rūmai – veikia kitaip: vietos šiame parlamente yra paveldimos.
Šito diduomenės elito atstovai praktiškai visi kildina savo gimines iš tokių „kilnių“ profesijų atstovų kaip reketininkai, plėšikai, kontrabandininkai, prekeiviai narkotikais, ginklais, vergais, piratai. Dabar gi jie visi puikuojasi prašmatniais herbais.
Beje, apie piratavimą. Yra daug netiesioginių liudijimų, kad Somalio, Pietų Kinijos ir kiti piratai tiesiogiai susiję su Britų admiralitetu. Būtent iš ten, kaip teigia įvairūs šaltiniai, „nuliejama“ informacija piratams: ką, kur ir kada plėšti. Nesunku susigaudyti, kad nežiūrint į visas kapitonų pastangas išvengti pavojingų vandenų, pakeisti maršrutus ir t.t., piratai stabiliai žino, kur plauks laivai, kada ir koks bus juose krovinys (ir pasirenka lengviausią ir didžiausią grobį).
Neįmanoma pateikti nepaneigiamų įrodymų, jeigu juos kažkas turėtų, tai jie seniai būtų perduoti teismui. Tačiau netiesioginių duomenų labai daug.
Ir nereikia pamiršti, kad būtent britų karūna tiesiogiai užsiėmė prekyba narkotikais ne mažiau kaip 200 metų (čia informacija tiems, kurie pamiršo apie Opiumo karus Kinijoje). Ir anaiptol ne arbatą plukdė „arbatos kliperiai“. Dėl arbatos nebūtų pasidėjęs karas dėl nepriklausomybės Amerikoje. Tiesiog tenykščiams patriotams įkyrėjo, kad jų tauta naikinama narkotikais ir jie paskandino eilinę jų partiją.
Nemažą dalį prekybos narkotikais britų spectarnybos kontroliuoja iki šiol. Amerikiečių įsiveržimas į Afganistaną prasidėjo dėl to, kad talibai pradėjo karą su narkotikais, sunaikino savo kontroliuojamoje teritorijoje visus aguonų pasėlius ir 10 kartų sumažino narkotikų srautą, einantį per jų teritoriją. O prarasti 40-50 milijardų dolerių britams buvo pernelyg nemalonu, dėl ko jų įtakos agentai išprovokavo amerikiečius pradėti karą.
Lindonas Larušas, kaip ir visa eilė kitų tyrinėtojų, atviru tekstu aiškina, kad prezidento administracijoje pilna britų įtakos agentų, o jų veikla nukreipta į JAV sunaikinimą. Amerika, jo žodžiais, sparčiai virsta fašistine valstybe, kuri visiškai atitinka britų fašistines doktrinas (mes juk atsimename, kad fašizmo ideologija užgimė būtent Saloje).
Netikite, kad tai įmanoma? Tada prisiminkite FRS steigėjų pavardes – Varburgai, Morganai, Rokfeleriai ir Rotšildai. Tai arba britų perai, arba britų perų bankininkai.
Beje, seras Henris Morganas gavo pero titulą ir Jamaikos gubernatoriaus postą už piratavimą. Kaip ir seras Frensis Dreikas bei daugelis kitų.
Šiuo metu Anglija veikia iškart keliomis kryptimis, tikėdamasi susigrąžinti buvusią galią ir realizuoti savo globalinės britų monarchijos projektą.
Pirmas dalykas. Egzistuoja kanalas, per kurį britų elitas daro poveikį amerikiečių elitui. Čia ypatingą vaidmenį vaidina taip vadinama „Britanijos-Amerikos draugija“, kurios vaidmenį savo darbuose ir pasisakymuose atskleidžia politikas, mokslininkas ir tyrinėtojas Lindonas Larušas.
Egzistuoja ištisas tinklas organizacijų, klubų ir tyrimų centrų, kurie formuoja JAV politiką ir tuo pat metu yra iš esmės britų nuosavybė.
Antras dalykas. Anglija rimtai ketina išplėsti šalių – Sandraugos narių – skaičių. Susitikime, kuris vyko Trinidade, ten buvo priimta Ruanda. Situacija neįprasta tuo, kad ši šalis niekad nebuvo Anglijos kolonija, anksčiau ji priklausė Belgijai ir Vokietijai. Be to, kai 1994 metais Ruandoje prasidėjo tutsių genocidas, „Vakarai“ ilgą laiką į jį nereagavo.
Tai liudija apie tai, kad Anglija pradėjo savotišką geopolitinį puolimą, kurio tikslas – įvesti savo hegemoniją trečiojo pasaulio šalyse. Beje, Britų Sandraugos plėtimo planai buvo paskelbti dar 2007 metais, tai padarė Sandraugos generalinis sekretorius Donas MakKinonas. Kaip kandidatai tada buvo įvardinti Ruanda, Jemenas, Somalis ir Izraelis.
Be to, iš buvusių anglų kolonijų nepanoro įstoti į Sandraugą Irakas, Egiptas ir Izraelis. Libijoje ir Irane esama naftos telkinių, kuriuos kitados kontroliavo korporacija BP.
Pamenate, kur buvo nukreipta amerikiečių agresija? Ir kur pastaruoju metu vyksta „spontaniškos liaudies revoliucijos“? Būtent tose valstybėse. Kaip keista, tiesa?
Mėginimo įvykdyti „spalvotąją revoliuciją“ Irane technologija 90-čia procentų sutapo su ta, kuri buvo panaudota Ukrainoje 2004 metais. Netgi simbolika ir vaizdinė agitacija praktiškai sutampa, tik vietoje oranžinės spalvos buvo pasirinkta žalia islamo spalva.
Savo laiku iš Britų Sandraugos išėjo ir Pakistanas, kas baigėsi jam labai sunkiomis pasekmėmis, 1977 metų kariniu perversmu, kai į valdžią atėjo kariškiai. Po kelių mėtų šalis vėl tapo Sandraugos nare.
Sukilimų organizavimo ir separatistų rėmimo praktika britams būdinga jau ne vieną šimtmetį.
Pulkininkas Lourensas, pamintas Arabijos Lourensu, organizavo 1916-1918 beduinų sukilimą prieš Osmanų imperiją. Filmai vaizduoja visa tai labai romantiškai, o realybėje tai buvo tipiškas britų karininkas, šaltakraujis ir pragmatiškas, kurio užduotis buvo susilpninti Osmanų imperiją.
Ar gavo tada arabai laisvę po sukilimo? Anaiptol. Jau po kelių metų jie pavirto britų „protektoratu“ ir jau britų kompanijos, tame tarpe ir žymioji BP ėmė pumpuoti arabų naftą.
Apskritai pasaulyje yra nemažai diktatoriškų lyderių. Ir Azijoje, ir Afrikoje, ir Lotynų Amerikoje.
Tačiau pretenzijų jiems „demokratiški Vakarai“ nereiškia, kadangi tie neprieštarauja neokolonijinei politikai, resursų išvežimui iš savo šalių ir savo piliečių apiplėšimui. O terminas „nedemokratiškas režimas“ taikomas tik tiems diktatoriams, kurie priešinasi apiplėšimui.
Kas pasaulyje laikomi didžiausiais tironais? Kastro, Čavesas, Kadafis, Achmadinežadas, Lukašenka. Koks visų jų bendras bruožas? Tiktai vienas – visur tose šalyse buvo nacionalizuoti gamtiniai resursai, kad neleidžia imperijoms nebaudžiamai jų vogti.
Galima užtikrintai teigti, kad žodis „nedemokratiškas“ Vakarų propagandos kreivų veidrodžių karalystėje jau seniai reiškia „patriotišką, veikiantį savo šalies interesų labui“.
Veikti iš pasalų, po kilimu, intrigomis ir klasta – britų karūnai ne naujiena. Oldosas Hakslis, britas, pagarsėjęs savo antiutopija „Nuostabus naujas pasaulis“, pateikia savo tyrimuose gausius faktus apie tai, kaip britai papirkinėjo vadovus šalių, kurios paskui įstojo į koaliciją prieš Napoleoną. Papirkinėjo netgi monarchus, tame tarpe rusų imperatorių Aleksandrą. Priešingu atveju, kuriems galams jis būtų dalyvavęs Austerlico mūšyje, kur jį sumušė Napoleonas? Papirkinėjimams buvo naudojamas Rotšildų bankų tinklas.
Būtent šalyse – buvusiose kolonijose atsirado terminas „kompradoras“ – žmogus, atstovaujantis užsienio kapitalo interesus savo šalyje. Kadangi britai valdė pasitelkę ne tik armiją, bet ir aktyviai papirkinėjo bei tvirkino vietinius elitus. Ir ne tik karinius bei politinius, bet ir inteligentiją (formuojant iš jos disidentus) bei verslo atstovus.
Beje, būtent kompradoriška buržuazija aktyviausiai kovojo su nacionalinio išsivadavimo judėjimais kolonijose, visada veikdama kaip „penktoji kolona“.
Dar keli įdomesni faktai. 1914 metais didžioji dalis anglies ir metalurgijos pramonės Ukrainoje priklausė britų bankams. Per pirmuosius nepriklausomybės metus, kai vyko aktyvi privatizacija, visa eilė Ukrainos oligarchų gavo solidžius kreditus, kad nusipirktų įmones būtent šioje sferoje.
Ir kaip manote, kas paskolino tuos pinigus? Britų bankai. Tiesiog sunku patikėti, tiesa?
Mane seniai domino, iš kur vakarykščiai „paprasti tarybiniai piliečiai“ gavo šimtus milijonų dolerių, skirtų pirkti milžiniškoms gamykloms. Ir kai pradėjau knaisiotis, paaiškėjo, kad dauguma tų pinigų – kreditai. Ir iškart kyla kitas dėsningas klausimas: ar nėra tie naujieji oligarchai viso labo marionetės, tarpininkai, samdomi menedžeriai, už kurių nugaros veikia britų ir transnacionalinis kapitalas?
Tiems, kurie seka tarptautinius įvykius, jau akivaizdu, kad nepavykusi revoliucija Irane ir bandymai sukelti chaosą Moldavijoje bei Baltarusijoje, o paskui ir įvykiai Libijoje – visa tai įtaka iš išorės.
Vargingose šalyse „nuskurdę protestuotojai“ staiga masiškai apsirūpina naujausiais „Aifonais“ su jau apmokėtu nelimituotu internetu. O tarp mitinguojančių lyderių atsiranda nevyriausybinių organizacijų vadovai. Organizacijų, kurias finansuoja tokios „demokratijos skleidimo žinybos“ kaip IATP, Sorošo fondas ir kitos, dirbančios kaip žvalgybinės struktūros.
O jei pakapstysim giliau, tai šios organizacijos gerokai prieš prasidedant riaušėms, specialiose treniruočių stovyklose atidirbo procesų metodologiją už ‘labdarių“ skirtus pinigus.
Į organizacijų lyderius parenkami ambicingi ir jokių principų neturintys jauni žmonės, godūs pinigams ir valdžiai.
Tačiau grįžkime prie angliškų reikalų.
Mūsų tėvynainiai, gyvenę Libijoje, masiškai pranešinėjo giminaičiams, kad jokie koviniai veiksmai šalyje nevyksta, kad riaušes sukėlė saujelė apsirūkiusio ar papirkto jaunimėlio, o triukšmą dėl viso to sukėlė „sąžininga ir nepaperkama“ demokratiška žiniasklaida. Jokių tūkstančių lavonų, jokių miestų bombardavimų, jokių „snaiperių, šaudančių į galvas“. Tokių pranešimų blogosferoje galima buvo rasti daugybę.
Beje, įdomumo dėlei galite surinkti Google paieškoje „nežinomi snaiperiai“. Šitos mistinės būtybės pasirodo dešimtyse vietose visame pasaulyje, kur įsiplieskia nestabilumo židiniai.
Stabdyti maištaujančią minią snaiperiais absurdiška, minia jų paprasčiausiai nepastebės, o kraujas tik dar labiau ją įsiutins. Minią vaikyti geriausia kulkosvaidžių serijomis virš galvų.
Tačiau „nežinomi snaiperiai“ vėl ir vėl pasirodo įvairiose vietose ir skina savo kruviną derlių. O paskui „demokratiška žiniasklaida“ demonstruoja surežisuotas nuotraukas ir analogiškus straipsnius apie „tironų žvėriškumą“. Nors tie patys „tironai“ supratimo neturi, iš kur toks „džiaugsmas“ nukrito jiems ant galvų.
Tačiau visa tai nejaudina „pasaulio bendruomenės“, jai vienodai rodo, kad Libijoje nebuvo diktatūros. Žiniasklaida pasakė, kad ten buvo „mažai demokratijos“ (kad Irake buvo masinio naikinimo ginklai, Afganistane – al Kaida) ir NATO jau gali drąsiai užgrobti naftos telkinių kontrolę dar vienoje šalyje.
Mūsų „nepriklausoma“ žiniasklaida, kurią seniai nusipirko Vakarai, šitas naujienas išplatino ir dauguma gyventojų ją prarijo. „Pasaulio bendruomenė“ prarijo Serbijos bombardavimus, Miloševičiaus nužudymą kalėjime Hagoje, Irako ir Afganistano užgrobimą, Kadafio nužudymą.
Matyt, „suvalgys“ ir visa kita.
Šaltinis - versijos.lt
Parengta pagal: cont.ws/post/254622