Rasa Baškienė

Daugiau kaip prieš pusantro tūkstančio metų gyvenęs šv. Augustinas yra pasakęs: „Nesant teisingumo, kas gi iš viso yra valstybės, jei ne didelės plėšikų gaujos?“ Kažkodėl į galvą šis vieno garsiausių krikščionių šventųjų posakis atėjo po Vilniaus universiteto mokslininkų pristatyto tyrimo „Pajamų pasiskirstymo veiksniai: darbas, kapitalas ir gerovės valstybė“, kurio rezultatai nustebino net pačius tyrimą atlikusius mokslininkus.

Mokslininkai pažymėjo, kad, pasidžiaugę šalies ekonomikos augimu, bendrajam vidaus produktui (BVP) pasiekus tris ketvirčius ES vidurkio, kažkodėl negalime džiaugtis visų visuomenės sluoksnių gerove. Augančių pajamų grietinėlę – net 21 procentą – nusigriebia 5 procentai turtingiausiųjų šalies piliečių, tuo tarpu 5 procentams skurdžiausiai gyvenančių asmenų tenka tik 1 procentas šalies pajamų prieaugio. Penktadalis didžiausias algas uždirbančiųjų gauna apie pusę visų Baltijos šalyse išmokamų algų, ir ši dalis didėja. O penktadaliui mažiausiai uždirbančiųjų tenka tik apie 4–5 proc. viso atlyginimų fondo.

Pasak profesoriaus Romo Lazutkos, pristačiusio tyrimo rezultatus, Baltijos šalyse darbui tenka maža naujai sukurtos vertės dalis, Lietuvoje – apie 10 proc. mažiau nei vidutiniškai ES. Per pastaruosius dešimtmečius ji augo lėčiau nei kapitalo dalis, ir tai yra pagrindinė mažų atlyginimų priežastis.

Tyrimas atskleidė, kad nelygybės rodiklis išauga, pakoregavus nelygybės rodiklius pagal Nacionalinių sąskaitų makroekonominius duomenis. Tai priklauso nuo prielaidų, kaip pasiskirsto pajamos iš savarankiško darbo ir verslo. O šios prielaidos oficialiuose pajamų nelygybės rodikliuose menkai atspindimos.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Kaip efektyviau planuoti savo finansus? Padės vertingi patarimai ir nemokamos programėlės Lietuvos tarptautinė prekyba įkopė į pasaulio konkurencingumo TOP5 viršukalnę Prognozuojama bankrotų banga ir per kiek laiko atsigaus Europa: prireiks ne vienerių metų „Versli Lietuva“: 1 investuotas euras davė 15 eurų grąžos Lietuvos eksportui M.Dubnikovas: Pigūs pinigai – galimybė tapti stipresniais nei prieš krizę

Mokslininkus nustebino ir tai, kad pajamų nelygybė iki socialinių išmokų Lietuvoje ir Latvijoje yra panaši, kaip ir vadinamosiose gerovės valstybėse – Švedijoje ir Danijoje. Po valstybės perskirstymo nelygybės lygis Baltijos šalyse jau drastiškai skiriasi nuo Skandinavijos šalių. 

Išvada: Baltijos valstybių perskirstomasis vaidmuo labai menkas, o esamų mokesčių sistema nedaro beveik jokios įtakos nelygybei, kurią sumažinti gali tik socialinė apsauga ir pensijų sistemos. Emigracija pajamų nelygybės augimą veikia itin menkai, kadangi išvyksta ne patys vargingiausi ir ne patys turtingiausi piliečiai. Tačiau ji grėsminga šalies ateičiai.

Baltijos šalių visuomenės yra sunerimusios dėl pajamų nelygybės. Skandinaviškasis visuomenės modelis yra didžiulė siekiamybė, kurios pageidautų apie 90 proc. apklaustų lietuvių ir apie 80 proc. estų. Nors Baltijos šalių ekonomika po krizės nepaliaujamai auga, beveik pusė lietuvių ir latvių bei trečdalis estų teigia, kad jų asmeninės pajamos beveik nepadidėjo.

Didėjančiomis pajamomis džiaugiasi tik ketvirtis lietuvių ir latvių. Estijoje šis rodiklis siekia 40 proc. Pastebėta, kad iki krizės nelygybė Baltijos šalyse augo, krizės metu ji sumažėjo, o pokriziniu laikotarpiu atotrūkis tarp skurdžiausių ir turtingiausių gyventojų sluoksnių pradėjo vėl didėti.

Žmonės yra pavargę ir nusivylę. Maži atlyginimai skatina emigraciją, tačiau prie jos didėjimo prisideda ir prasta darbo santykių kultūra. Tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje 94 proc. darbuotojų jaučia įtampą savo vadovų atžvilgiu, o 35,5 proc. ši įtampa yra ypač didelė. Lietuviai pageidautų demokratiškesnių santykių, darnaus komandinio darbo, kitokios darbo kultūros.

Panašu, kad lietuviškiems vadovams dar gana toli iki supratimo, kad nepagarba žmogaus orumui stabdo gerus įmonės rodiklius ir pasiekimus. Pažangios šalys – tokios kaip Švedija, JAV, Australija – jau yra priėmusios įstatymus, netoleruojančius psichologinio smurto darbo kolektyvuose. Lietuvoje darbuotojus bandančios ginti profsąjungos yra gana silpnos. Ir tai yra viena svarbiausių priežasčių, lemiančių nelygybės augimą.

XVIII a. gyvenęs škotų ekonomistas Adamas Smitas rašė apie „nematomąją ranką“, garantuosiančią sklandų rinkos mechanizmo funkcionavimą. Pasak jo, jei valstybė nesikiš į rinkos reikalus, tai principas „leiskite veikti“ puikiai sutvarkys visos visuomenės gerovę. Tačiau pastaroji ekonominė krizė parodė, kad tik vyriausybių įsikišimas išgelbėjo daugelį valstybių nuo visuotinio kolapso, kurį sukėlė nevaldomo godulio apsėsti bankininkai ir verslininkai.

Mūsų valstybė turi imtis nelygybės mažinimo priemonių: didinti perskirstymą ir mažinti šešėlinę ekonomiką. Tačiau žodis „lygybė“ kai kam iki šiol kelia alergiją. Kairiosios jėgos – tokios kaip socialdemokratai ir jiems prijaučiantieji, valdę šalį bent 4 kadencijas, nepadarė nieko, kad Lietuva taptų valstybe, kurioje gera gyventi visiems. Ir tai mažina piliečių pasitikėjimą savo valstybės teisingumu. Gerovės valstybės, į kurias norėtų lygiuotis dauguma lietuvių, vadovaujasi vadinamuoju „Flexicurity“ modeliu, kuris pagrįstas verslo naudos ir piliečių saugumo principu. Tik įgyvendinusi tokį principą, valstybė sumažintų atotrūkį tarp vargingiausių ir turtingiausių savo piliečių. 

Šaltinis - bernardinai.lt