Parengė Aidanas PRALEIKA
Kaip rašo „Foreign Policy“, pastarojo dešimtmečio tendencijos leidžia daryti išvadą, kad daugumoje netolimos ateities karinių konfliktų kausis ne valstybės, o narkokarteliai, mafijos grupuotės, nusikaltėlių gaujos ir teroristai.
Kaip teigia šį klausimą tyrinėję straipsnio autoriai Robertas Muggah ir Johnas Sullivanas, šiuo metu pasaulyje vyksta 10 kartų daugiau nekonvencinių konfliktų, nei 2001 metais. Taip pat daugėja nevalstybinių juose dalyvaujančių kariaunų skaičius. Pasak Tarptautinio raudonojo kryžiaus, maždaug pusėje dabartinių karų kaunasi nuo 3 iki 9 konfliktuojančių pusių. Penktadalyje karų dalyvauja po daugiau nei 10 pusių, o kelete karų (pavyzdžiui, Sirijos arba Libijos) grumiasi šimtai savarankiškų nevalstybinių kariaunų.
Paprastai tokios kariaujančios grupuotės yra labai susiskaldžiusios, o šiuolaikinės kariaunos dažnai yra susijusios, ne tik su valstybėmis, bet ir su narkokarteliais, mafijos grupuotėmis, nusikaltėlių gaujomis ir teroristų organizacijomis.
Toks sprogstamasis mišinys sėja chaosą Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje. Pažvelgus į kariaujančias puses, nestebina tai, kad šių konfliktų nepavyksta suvaldyti konvencinėmis tarptautinės bendruomenės priemonėmis – derybomis dėl paliaubų arba taikos palaikymo operacijomis. Suvaldyti šiems konfliktams nėra ne tik teisinių mechanizmų, bet ir jokių kitų efektyvių sprendimo būdų.
Meksika tapo modernaus nusikaltėlių karo pavyzdžiu. Šalies valdžia pripažįsta, kad 40 procentų Meksikos teritorijos – pavojinga zona, kurioje žmogžudystės, žmonių grobimai ir pabėgėliai – įprasti reiškiniai. Smurtas paralyžiavo Gereros, Mičoakano, Taumaulipos ir Verakruzo valstijas, kuriose periodiškai aptinkamos masinės kapavietės.
Nuo to laiko, kai 2006 metais prezidentas Felipe Calderonas paskelbė karą narkokarteliams, kariškių, policijos, kartelių ir nusikaltėlių gaujų kovose žuvo mažiausiai 200 tūkstančių žmonių. Praėjusiais metais aukų skaičius pasiekė 29 tūkstančius, tačiau jau kalbama apie tai, kad šiais metais aukų bus dar daugiau.
Praėjusiais metais vien Gereros valstijoje vykstančiuose 18 nusikalstamų grupuočių ir 20 savigynos formuočių mūšiuose žuvo 2500 žmonių. Daugelyje Meksikos miestų reali valdžia priklauso ne valstybės ir savivaldos institucijoms, o nusikaltėlių valdomoms paralelinėms vietos vyriausybėms. „Narkomiestais“ vadinamose vietovėse visa vietos administracija pajungta narkotikų prekeivių veiklai.
Tuo pat metu daugelyje Brazilijos didmiesčių ištisus miestų rajonų valdo narkotikų prekeivių gaujos ir milicijos grupuotės. Pavyzdžiui, maždaug penktadalį Rio de Žaneiro kontroliuoja „Comando vermelho“ („Raudonoji komanda“), „Amigos dos amigos“ („Draugų draugai“) ir „Terceiro comando puro“ („Trečioji grynoji komanda“). San Paulą, pasak kai kurių šaltinių, visiškai kontroliuoja „Primeiro comando de capital“ („Pirmoji sostinės komanda“). Kitų miestų lušnynuose dėl valdžios vyksta karai tarp vietos gaujų. Nusikaltėliai kontroliuoja kalėjimus, o kai kurie net bando dalyvauti rinkimuose. 2017 metais nusikaltėlių karai nusinešė 64 tūkstančių brazilų gyvybes.
Lotynų Amerikos grupuotės neseniai ėmė skverbtis už savo valstybių ribų. Pavyzdžiui, „Primeiro comando de capital“ veikia mažiausiai septyniose Pietų Amerikos valstybėse. Kai kurios gaujos įsiskverbė ir į JAV.
Daugybė Medelino (Kolumbija) kartelių, gaujų ir sukarintų grupuočių paskleidė metastazes nuo Meksikos iki Argentinos.
Panaši situacija susiklostė Keiptaune, Lagose, Karačyje ir kituose Afrikos bei Azijos didmiesčiuose, kur gaujų karuose dėl narkotikų ir prekybos žmonėmis kaunasi vaikai.
Tarptautinė bendruomenė nenori pripažinti jų karo pabėgėliais, nes tuomet tektų pripažinti, kad nusikaltėliai kariauja tikruose karuose. Tačiau šie konfliktai nusineša ne mažiau gyvybių, nei konvenciniai karai.
Šiuolaikiniai nusikaltėlių karai, pasak Roberto Muggah ir Johno Sullivano, išaugo iki tokio masto, kad primena ankstyvuosius viduramžius, kai Europoje siautėjo feodalų karai ir plėšikų gaujos.
Iki šiol manyta, kad mafija, karteliai arba gaujos buvo per maži dariniai, kad gebėtų sukelti karus. Be kita ko, tai reiškia, kad jų smogikų negalima laikyti kariais ir negalima teisti už karo nusikaltimus. Tačiau šiuolaikinė tikrovė rodo, kad tokios grupuotės vis dažniau siekia politinių tikslų – nuo politikų papirkimo iki nuosavų pseudovalstybių kūrimo.
Maža to, kontroliuojamose teritorijose šios grupuotės sugeba sukurti valdžios struktūras, socialinę sistemą ir rinkti mokesčius. Joms dažnai talkina korumpuoti kariškiai, policininkai, kalėjimų prižiūrėtojai ir muitinės pareigūnai. Paprasčiau tariant, net jei nusikalstamos grupuotės nesiekia tiesiogine žodžio prasme nuversti vyriausybės, faktiškai jos tai padaro.
Be to, šiuolaikinių kriminalinių karų aukos – ne tik juose žuvę žmonės. Milijonai civilių bėga iš „šešėlinių“ karų apimtų teritorijų, tačiau prieglobsčio niekur gauti negali, nes teisiniu požiūriu jie nelaikomi pabėgėliais. Jų negali ginti ir Tarptautinis Teismas.
Tarptautinė bendruomenė nenori pripažinti jų karo pabėgėliais, nes tuomet tektų pripažinti, kad nusikaltėliai kariauja tikruose karuose. Tačiau šie konfliktai nusineša ne mažiau gyvybių, nei konvenciniai karai.
Jungtinėse Tautose vyksta diskusijos, kuriose vieni mokslininkai tvirtina, kad nusikaltėlių karai negali būti laikomi tikrais karais, o kiti siūlo juos vadinti nusikaltėlių maištais. Kaip pabrėžia Robertas Muggah ir Johnas Sullivanas, koks apibrėžimas bebūtų pasirinktas, reikia sukurti mechanizmus jiems suvaldyti. Kaudamiesi prieš policiją ir kariuomenę (bei tarpusavyje), narkokarteliai naudoja puikiai paruoštus karius, savadarbes kovos mašinas, moderniausią ryšio įrangą, kariuomenės lygio ginkluotę ir taktiką. Toks priešininkas negali būti tiesiog ignoruojamas.
Be to, klasifikuoti reikia ne tik pačius karus, bet ir skirtingus jų dalyvius bei aiškiai apibrėžti, kas yra gangsteris, o kas – sukilėlis arba teroristas? Ši nauja nusikaltėlių konfliktų rūšis apskritai griauna nusistovėjusias sampratas, kas yra karas, o kas ne.
Šaltinis - lžinios.lt