Gintarė ČIULADAITĖ / lzinios.lt
Jauniausios – dar studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) nebaigusios – kartos aktorius Kęstutis Cicėnas šį sezoną debiutavo viename po kito spektaklyje. Vasarą kūrė su „No Theatre“ stovykloje Klaipėdoje, pavasarį – pagrindinį vaidmenį su kurso vadovu Oskaru Koršunovu, mažesnius vaidmenis „Jelizavetoje Bam“, atnaujintoje „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džuljetos istorijoje“.
Šiuolaikinės dramos autoriaus Mariaus von Mayenburgo „Kankinys“ statomas Europos teatrų scenose. Pjesė savaip interpretuoja tikėjimo sureikšminimą, dėl jo vykstančias kovas ir terorą, pagrindžia Vakarų politikų impotenciją, apgriuvusią modernią šeimą ir visuomenę. Kodėl pagrindinis veikėjas Benjaminas Ziūdelis neina į plaukimo pamokas? Kamantinėjamas motinos (aktorė Nelė Savičenko) jis lyg nė iš šio nė iš to paskelbia: „Dėl religinių įsitikinimų.“ Tuomet tampa Biblijos fanatiku.
- Ar buvo sunku kurti vaidmenį, kai neaišku, kas "susišvietė" tam paaugliui? – klausiau aktoriaus Kęstučio Cicėno.
- Pjesėje motyvų išrašyta nėra, galima tik interpretuoti. Savo motyvus kildinu iš pirmojo brendimo, aistros, traukos atsiradimo, kurio Benjaminas nesuvaldo. Biblija jam davė greitus atsakymus, kuriuos jis priėmė gana fundamentaliai.
- Esi skaitęs Bibliją. Tačiau dažniau paauglys atsakymų ieško muzikoje, subkultūroje, greičiau taps depresuotu gotu nei tikinčiuoju.
Prisimenu savo paauglystę: perėjau per subkultūras, domėjausi „ska“, neformalais, vėliau „skinhedais“, tai dabar atrodo juokinga.
- Prisimenu savo paauglystę: perėjau per subkultūras, domėjausi „ska“, neformalais, vėliau „skinhedais“, tai dabar atrodo juokinga. Bendraklasiai susidomi filosofija, skaito Friedrichą Nietzsche ar dar ką nors, pagarsėjusį pankizmu. Jėzus buvo didžiausias pankas iš visų. Visas Senasis Testamentas – radikalus, Naujajame – vos pasirodęs Kristus griovė įstatymus.
Nuo mažens buvau aklėjamas krikščioniškai. Vaikščiojome į bažnyčią, vasarą važiuodavome į krikščioniškas stovyklas. Ten su draugais žaisdavome krepšinį, valandą išstovėdavome per mišias ir vėl eidavome žaisti. Tik paauglystėje man parūpo, kodėl aš tai darau. Tuomet Bibliją skaičiau, kad galėčiau tėvams atsikirsti pačios Biblijos frazėmis. Taip ne tik kontrargumentavau, bet ir įtikėjau.
Visuomenės veidrodis
- Matome, kad ir karas, teroro išpuoliai įvyksta be loginio paaiškinimo. Ar svarstai - kodėl?
- Pjesėje susiduria aršus tradicinis pamatas (kaip O. Koršunovas įvardija – juodasis konservatizmas) ir kosmopolitiškas požiūris. Tai, kas vyksta pasaulyje, yra didžiulis nesusipratimas. Vakarietiškos kultūros klaida: „Charlie Hebdo“ užpuolimą, krikščionių šaudymus Garisos universitete vertiname kaip religijos, o ne tą religiją priėmusių žmonių ydą.
- Spektaklyje kalbate ir apie tai, kad senieji tekstai interpretuojami netinkamai. Kaip pasako biologijos mokytoja Erika Rot (aktorė Monika Vaičiulytė): „Tai buvo prieš du tūkstančius metų, Benjaminai, o mes gyvenam dabar, kai galioja visai kitos taisyklės.“
- Ir Benjaminas atsako: „Kokios taisyklės, jei visi gali daryti ką nori?“ Man atrodo, reikia didelio išsimokslinimo, teologinio suvokimo, kad skaitytum Šventąjį Raštą. Jame pavaizduotos esminės problemos nesikeičia, kinta tik kontekstas ir aplinkybės.
Dar vienas – puikybės klausimas. Benjaminas mato, kad jo perversmas veikia, žmonės ima jo klausyti, mokykla keičia taisykles. Jis pasijunta didis revoliucionierius. Su tikru tikėjimu čia mažai bendra. Kas man įdomu – M. von Meyenburgas nieko neišteisina ir nieko nenuteisia. Jei teatras yra visuomenės veidrodis – tai jau gana daug.
- Visos šeimos „Kankinyje“ – apgriuvusios: Benjaminas neturi tėvo, Georgas turi prastą tėvą, be to, yra neįgalus, Eriką Rot palieka vyras. Kitas nevisavertės šiuolaikinės visuomenės paveikslas?
- Absoliučiai visi personažai yra ydingi. Greitai išsiaiškiname priežastis, kodėl: šis berniukas yra padykęs, nes gyvena vien su motina. Visuomenė turi taisykles, kas yra gerai, o kas – blogai, kaip turi būti. Benjaminas kerta opias masinės kultūros problemas.
Pirmasis didelės šeimos menininkas
- Kokioje šeimoje pats užaugai?
- Jos paprasta nepavadinčiau. Esame didžiulė šeima: turiu tris seses ir du brolius. Vyresnysis brolis man buvo lyg mokytojas, jis suformavo pasaulėžiūrą, kritinį požiūrį, suteikdavo daug apmąstymų. Manau, augome mylimi, nestokojome dėmesio. Buvau tas, kuris mėgo vis ką nors išdarinėti, ieškoti, priešintis sistemai. Bet visada jaučiausi atsakingas tėvams: pabėgti iš namų planavau dešimt kartų, nė vieno nebėgau. (Juokiasi.)
- Vieni aktoriais tampa sekdami tėvų pėdomis, kitiems magiški pasirodo užkulisiai, tretiems – dėmesys. Kodėl tu rinkaisi šią profesiją?
- Nepažįstu nė vieno aktoriaus, kuriam nereikėtų dėmesio. Dar negaliu į savo pasirinkimą pažvelgti iš šalies, objektyviai. Vyresnis brolis studijuoja filosofiją, aštuoniolikmetė sesė domisi daile. Mūsų tėvai nėra menininkai. Bet nuo mažens mama vesdavosi į "Lėlės" teatro Mažąją salę, tai man buvo nepakartojamas ir neįtikėtinas stebuklas. Dalyvavau raiškiojo skaitymo konkursuose, lankiau teatro būrelius.
- Vadinasi, į sceną neatėjai žalias.
- Akademijoje viskas apsivertė. Tai, kad egzistuoja vaidybos metodai, atėmė dalį aktorystės romantikos, o patirtis scenoje apšluostė vaikiškus įsivaizdavimus. Bet susižavėjimas teatru liko.
- Kartais matydama studijuojančius aktorius mąstau, kad scena jiems – kaip žaidimų aikštelė. Kada tau teatras nustojo būti žaidimu?
- (Juokiasi.) Žaidimas dar nėra blogiausia, kas gali atsitikti. Liūdniau, kai scena tampa kankinimo aikštele – baisu, negali judėti, ištarti žodžio. Akademijoje išsiugdžiau požiūrį, kad tai, ką darai, privalo būti teisinga. Gauni pastabų ir aptarimų rinkinuką ir imi bijoti klysti.
- Teatro apžvalgininkai tvirtino: „Kankinys“ atsirado greitai ir dar neįsibėgėjo. Ar jis iš tiesų buvo sukurtas labai greitai?
- Taip, kūrybinio šiltnamio nebuvo, reikėjo greitai reaguoti ir sukurti norimą rezultatą. Medžiaga puiki, spektakliui dar reikia subręsti.
- „Kaligula“ buvo žiūrovo išgyvenimų provokacija. Per „Sirenų“ festivalį rodytame projekte „Feast Fashion“ režisierės Simona Biekšaitė, Marit Sirgmets paprašė pačiam susigalvoti, kaip pereiti podiumu. Kuris kūrybos būdas laisviausias?
- Nėra nieko geriau, kai susirenka žmonės, kurie alsuoja viena idėja, ja gyvena, su ja užmiega. Daug laimės suteikia toks susitikimas ne tik kaip aktoriui, bet ir kaip žmogui. Būtent taip buvo „Kaliguloje“.
Atsidūrė virtuvėje
- O. Koršunovas mėgsta aštrias temas. Koks mokinys esi – sekėjas ar maištautojas?
- O. Koršunovas man atrodo labai įvairus režisierius, eruditas, gilus žmogus. Jį sutikęs supratau, kad šiaip sau jis nieko nedaro ir nėra toks paviršutinis, kaip man anuomet buvo pasirodę. „Romeo ir Džuljetą“ pamačiau 7-8 klasėje, kai mus nusivedė mokytoja. Žinoma, netikėjau, kad spektaklis bus atkurtas ar aš pats kada nors jame galėsiu būti.
- Kai atsidūrei toje virtuvėje, ką pamatei?
- Medvaržčiais prisuktą butaforiją, nutiestus kelius, kur eiti, kad neužkliūtum. Taip tampi tos virtuvės dalimi, šiuo atveju – virtuvės tiesiogine prasme.
- „Kankinyje“ turėjai pastovėti nuogas ant stalo. Ne per daug visų tų morkų ir nuogumo?
- Kai repetavome, stovėdavau atsisukęs į salę, režisieriaus sprendimas buvo nusisukti. Gal jis manęs pagailėjo? Man atrodo, spektaklis nėra perdėm brutalus ar drastiškas, jo tema – provokuojanti.
Kartais svarstau, ar spektaklį, kuriame vaidinu, galėsiu parodyti tėvams? Nei į „Kankinį“, nei į „Kaligulą“ jų dar nekviečiau. Dirbant man svarbiausia perprasti medžiagą, o nuo savęs ir to, kas bus paskui, atsiriboju.
- Kodėl tave, trečiakursį, renkasi režisieriai?
- Vido Bareikio spektakliui „Planas B“ reikėjo jauno žmogaus - jauno kenčiančio menininko. Oskaras turbūt manyje pamatė maištininką. Šių laikų režisieriai atsižvelgia, koks esi žmogus, asmenybė. Vis tiek dar tikiu, kad žmogus gali sukurti kardinaliai kitokį personažą, nei jis yra pats.
- Tau patinka krepšinis. Kaip dar atsiriboji nuo spektaklių ir repeticijų?
- Pradėjęs studijuoti nustojau vaikščioti į bažnyčią ir žaisti krepšinį. Ne dėl to, kad netikiu ar nemėgstu žaisti, bet nebėra laiko. O viskas vyksta bangomis. Atsiranda dvi laisvos dienos ir nežinai, ką veikti. Apninka melancholija. Užuot žaidęs krepšinį, guliu ir žiūriu prastą filmą. Reikia juk susirasti visiškai banalią neįpareigojančią veiklą: kas žiūri kvailus serialus, kas žaidžia kompiuteriu, kas nusiperka daug „Nutellos“.
- Kalbi apie save ar kolegas?
- Apie save ir bendraamžius. (Juokiasi.)
- Užaugęs tapsi aktoriumi. Kuo dar nori būti?
- Norėčiau būti degančiu žmogumi, turėti branduolinės energijos. Dabar jaučiuosi aprimęs. Bet gyvenime norėčiau degti, viską savyje nešti ir sprogti idėjomis.
Šaltinis - lzinios.lt