Parengė Evelina JOTEIKAITĖ

Garsus Holivudo aktorius Jimas Carrey (g. 1962) ne tik talentingai vaidina scenoje ar prieš kameras, bet ir piešia paveikslus. Neseniai pasirodžiusiame dokumentiniame videofilmuke „Man reikėjo spalvos“ („I Needed Color“) kaip tik pasakojama apie šį netikėtą aktoriaus pomėgį.

Dauguma J. Carrey įvardija kaip komiką, kuriam šlovę atnešė tokie filmai kaip „Kaukė“ (The Mask, 1994) ar „Eisas Ventura: naminių gyvūnėlių detektyvas“ (Ace Ventura: Pet Detective, 1994). Tačiau J. Carrey gebėjimas įsikūnyti – kur kas įspūdingesnis.

Tereikia prisiminti dramas „Trumeno šou“ (The Truman Show, 1998) ir „Jausmų galia“ (Eternal Sunshine of the Spotless Mind, 2004), kad įvertintume visą gamą emocijų, kurias gali perteikti šis aktorius.

Tačiau tikras gyvenimas – visai kas kita nei vaidyba. Jis dažnai pasisuka taip, kad jokie vaidybiniai gebėjimai nepadės susiklosčiusioje situacijoje.

Sudaužyta širdis

Penkiasdešimt penkerių metų J. Carrey ne kartą buvo atsidūręs ant depresijos slenksčio, kaip jis sakė, – visiškai sudaužyta širdimi. Vienintelis dalykas, kas padėjo išlikti – tai menas. Šešių minučių dokumentiniame filmuke Jimas pasakoja apie savo pomėgį piešti.

Niumarkete, Ontarijo provincijoje (Kanada), gimęs aktorius prisipažino piešęs visą savo gyvenimą, nuo pat ankstyvos vaikystės. Kai daugeliui vaikų frazė „eik į savo kambarį“ reiškė bausmę, Jimui šie žodžiai buvo kaip kvietimas tyrinėti savo vidinį pasaulį.

Vaikystėje Jimas mėgo ne tik piešti, bet ir parodijuoti kino žvaigždes. Dar būdamas pradinukas jis prašydavo mokytojos, kad leistų parodyti sukurtas parodijas bendraklasiams. Ir auklėtoja jam leido – po pamokų būsimasis aktorius surengė pirmuosius savo pasirodymus.

Kai Jimas buvo devintokas, jo tėvas neteko darbo. Prasidėjo ritimasis žemyn – šeima ėmė sunkiai verstis. Teko parduoti namą ir išsikelti iš Niumarketo į pramoninį Toronto priemiestį. Jimas, jauniausias iš keturių vaikų, po pamokų dirbo fabrike valytoju.

„Artistas, parengęs vaizdo įrašą apie savo menines pastangas, siekia reitingų ar tiesiog vaidina apgaulingą personažą, kuris mano esąs menininkas?“

Šeimyna gyveno vagonėlyje ant ratų. Ėmė prastėti Jimo mokslo rezultatai, būdamas vos 16 metų jis metė mokyklą. Tačiau komiko karjeros nesiliovė siekęs. Iš pat pradžių vaidino menkus vaidmenis, dažniausiai gimtojoje Kanadoje.

Daugelis Jimo paveikslų iš vaikystės piešti pieštuku. Anot aktoriaus, jis atsiskleidė tik tada, kai ėmėsi dažų. Tai įvyko prieš gerus šešerius metus, kai J. Carrey pradėjo susitikinėti su Cathriona White, o ši 2015-aisiais tragiškai mirė perdozavusi vaistų.

Jimas tuomet oficialiai apkaltintas, kad stengėsi nuslėpti savo sąsajas su jos savižudybe. Aktorius neatskleidė, ar būtent šie išgyvenimai privertė jį panirti į dar esmingesnius kūrybinius ieškojimus. Šiaip ar taip, pradėjęs tapyti dažais, Jimas suvokė, kad atrado būdą, kaip išsigydyti sielą. Jo teigimu, ši meno rūšis neapriboja, tad ir pamėgęs tą vidinės laisvės pojūtį.

Ne visiems patinka J. Carrey paveikslų stilius. Tačiau Jimas tikina piešiantis ne dėl to, kad gautų pagyrų ar teigiamų atsiliepimų, tiesiog siekia tvirtybės, atrasti save. Esą piešiant lengviau išreikšti emocijas. Savitas bandymas užšifruoti ir išsiųsti žinutę apie tai, kas iš tikrųjų dedasi jo širdyje.

Kiekvieną kartą, kai siela kupina jausmų (nesvarbu, pykčio, liūdesio ar netekties skausmo), aktorius ima į rankas teptuką. Kai tik Jimas pradėjo piešti, jo darbais buvo nukabinėtos visos gimtųjų namų sienos. Jau tada suvokė, kad neturi teisės mesti šio užsiėmimo. Pajuto atsakomybę sau pačiam – privaląs gebėjimus paversti tobulais. Kad galėtų laisvai reikšti mintis drobėje.

Davido Bushello filmuotoje medžiagoje Jimas leidžia žiūrovams pažvelgti į dabartinį savo gyvenimą, kuriame pilna ryškių spalvų.

Vaidina dailininką

Menotyrininkų reakcija griežta: esą Holivudo įžymybėms prie meno kišti rankų nederėtų. Britų dienraščio „The Guardian“ meno kritikas Jonathanas Jonesas straipsnyje „J. Carrey menas įrodo, kad Holivudo žvaigždės turėtų vengti drobės“ („Jim Carrey's art is yet more proof that Hollywood stars should avoid the canvas“) aktorių vadina stebėtinai blogu dailininku. „Artistas, parengęs vaizdo įrašą apie savo menines pastangas, siekia reitingų ar tiesiog vaidina apgaulingą personažą, kuris mano esąs menininkas?“ – viešai svarstė kritikas.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

D. Trumpas: Irano vadovybė „nori susitikti“ Stasys Barzdukas – visuomenininkas ir lituanistas V. LANDSBERGIS: „GYVENIMAS – DOVANA. GAVAI DOVANĄ, TAI KODĖL TURI JA BJAURĖTIS?“ ŽMOGUS, KŪRĘS TAIKĄ EUROPOJE Užuot dejavęs, subūrė buvusių emigrantų bendruomenę

J. Joneso manymu, puiku, jeigu Jimui tapyba padeda įveikti sunkias, skausmingas situacijas, kad tai jam yra lyg terapija. Tačiau reikalauti būti naujuoju Pablo Picasso, net ir Sylvesteriu Stallone, kurio darbai eskponuojami Prancūzijos muziejuose – tiesiog neteisinga. „Šios medžiagos J. Carrey niekam neturėtų rodyti, neturėtų nieko tikėtis. Tai visiškas piktnaudžiavimas. Spalvoti Jėzaus veidai, fluorescenciniai portretai, atsitiktinės abstrakcijos ir kičinės molio figūros – pokštas. Prašau pasakyti, kad tai yra pokštas“, – rašė jis.

Nepaneigsi, jog kai kurios įžymybės pasiekė puikių rezultatų. Tarkim, roko žvaigždžių tapyba jų visai nežemina. Ronnie Woodo iš „The Rolling Stones“ portretai, tarsi vizualus rokenrolo stiliaus gyvenimo dienoraštis. Bobo Dylano, Nobelio premijos laureato, paveikslai kuo puikiausiai iliustruoja jo dainas. „Galbūt muzikantai yra harmoningesnės asmenybės nei aktoriai? Galbūt aktoriai per daug save atiduoda vaidmenims, tad nebeturi kuo dalytis... Kad ir kokia būtų to priežastis, J. Carrey įžengė į artistų gėdos alėją“, – konstatavo J. Jonesas.

Šaltinis - lžinios.lt