Balandžio pradžioje per televizijos kanalą „National Geographic“ pradėtas rodyti dokumentinis serialas „Morganas Freemanas. Istorijos apie Dievą“. Jame garsusis aktorius gilinasi į įvairių taurų religines tradicijas. Ta proga M. Freemanas užsienio spaudai papasakojo, kaip jam kilo šio projekto idėja ir į kokius tikėjimo klausimus jis bandė ieškoti atsakymų.
M. Freemanas – vienas gerbiamiausių ir įtakingiausių pasaulio aktorių, keturiskart nominuotas „Oskarui“, o 2005 metais šis apdovanojimas jam įteiktas už geriausią antro plano vaidmenį filme „Mergina, verta milijono“ – užima ypatingą vietą Holivudo šlovės padangėje. Šiame šurmulio kupiname kino industrijos pasaulyje jis laikomas senoliu išminčiumi, šalia jo daugelis Holivudo žvaigždžių atrodo lyg vaikai. Ko vertas vien griežtas, bet supratingas šio žmogaus žvilgsnis, raukšlelių išvagotas veidas, žemas, sodrus balsas, kuris, atrodo, pasiekia pačias sielos gelmes. M. Freemanas būtų galėjęs tapti puikiu pastoriumi, jeigu nebūtų pasirinkęs kardinaliai priešingos misijos – vaidybos. Jo motina buvo valytoja, tėvas – kirpėjas. Morganas jau nuo vaikystės žinojo, ką reiškia vargšo juodaodžio jaunuolio gyvenimas buvusiame vergvaldžių rojuje Amerikos žemyno pietuose.
Sunkus kelias į šlovę
Sulaukti geresnio likimo jam padėjo aistra aktorystei, o jos trauką pajuto dar mokyklos saviveiklos būrelyje. Tačiau kelias į Holivudo šlovės Olimpą buvo ilgas. Teko ir klerku padirbėti, ir linksminti baltaodžių publiką masiniuose renginiuose, vilkint klouno kostiumą juodaodžių šokių grupėje, ir devynerius metus sėdėti išvis be darbo. Tik sulaukus penkiasdešimties metų M. Freemaną aplankė sėkmė – didelis vaidmuo filme „Gatvės vaikinas“, už kurį jis buvo nominuotas „Oskarui“. Nuo to laiko sėkmė nebenusigręžė nuo aktoriaus. Filmai „Ponios Deizi vairuotojas“, „Menantis pikta“, „Epidemija“, „Mergina, verta milijono“ ir, žinoma, „Pabėgimas iš Šoušenko“ – kino kritikų pripažintas visų laikų ir tautų svarbiausiu filmu – jo darbus kine galima ilgai vardyti.
O štai balandžio pradžioje M. Freemanas pasirodė televizijos kanalo „National Geographic“ daugiaserijiniame dokumentiniame filme „Morganas Freemanas. Istorijos apie Dievą“ – aktorius gilinasi į įvairių tautų religines tradicijas. Keliaudamas iš vienos sakralinės vietos į kitą – nuo šventojo Bodhi medžio Indijoje iki Raudų sienos Izraelyje, nuo indėnų Majų šventyklų iki Vatikano – M. Freemanas ieško atsakymų į amžinus klausimus: kas yra Dievas? Ar yra gyvenimas po mirties? Kokia blogio prigimtis ir ar tiesa, jog Biblijos pranašytės apie pasaulio pabaigą jau pradėjo pildytis? Kelti tokius klausimus aktorius turi ir asmeninių priežasčių: pernai anūkę nužudė psichiškai nestabilus jos vaikinas. Tačiau duodamas interviu užsienio spaudai Morganas patikino, kad stengiasi būti kuo objektyvesnis, nesivadovauti savo emocijomis.
– Morganai, kaip jums kilo šio filmo idėja?
– Tai nutiko prieš kokius šešerius metus, kai mudu su prodiusere Lori McCreary, kompanijos „Revelations Enterainment“, išleidusios šį filmą, įkūrėja, apsilankėme Stambule. Nuėjome su ja į Šventosios Sofijos katedrą. Tai krikščionių katedra, kuri 1453 metais buvo paversta mečete. Dabar ten muziejus. Mums nebuvo žinojoma šios katedros istorija, tad labai nustebome, kodėl ji atrodo kaip mečetė, o viduje puošta Biblijos motyvais sukurtomis freskomis. Gidas mums paaiškino, kad Biblijos istorija susipynusi su islamo istorija. Islamas, judaizmas ir krikščionybė turi labai daug bendro. Tada Lori ir Jamesui Youngerui, kompanijos direktoriui, kilo idėja sukurti dokumentinį filmą apie religijos istoriją. Jiedu su Lori nusprendė, kad turėčiau ne tik skaityti tekstą už kadro, bet ir tiesiogiai dalyvauti filmuojant.
Įvairūs pojūčiai ir mintys
– Koks jūsų asmeninis santykis su religija?
– Man Dievas – didžiulė paslaptis. Visą gyvenimą bandau rasti atsakymą į šį klausimą, bet iki šiol neradau. Ateina toks gyvenimo metas, kai imi rūpėti: „Kodėl čia esu? Kokia mano paskirtis? Iš kur mes esame?“ Šie klausimai nuolat skamba mano galvoje. Mokslas rado daug atsakymų į klausimus, kurie domino žmoniją per amžius, tačiau svarbiausias – gyvybės atsiradimo istorija – taip ir liko neatsakytas. Kai lankiausi Vatikane, man teko bendrauti su Popiežiškosios mokslų akademijos kancleriu Marcelo Sanchezu Sorondo. Meudu diskutavome apie Didžiojo sprogimo teoriją, kaip apie vieną versijų, pagal kurią Žemėje atsirado gyvybė. Viena jo mintis man pasirodė labai įdomi: „Jeigu gyvybė prasidėjo dėl Didžiojo sprogimo, tai kažkas juk turėjo būti ir iki jo?“
– Kokios akimirkos iš filmavimo darbų labiausiai įsiminė?
– Amerikoje, Joelo Osteeno bažnyčioje, apėmė toks jausmas, kokio niekur kitur nebuvau patyręs. Išvydęs Joelą, tariau sau: „Šis vaikinas – tikras.“ (Joelas Osteenas – vienas komerciškai sėkmingiausių Amerikos televizijos pastorių. Jo mokymas vadinamas „klestėjimo mišiomis“.) Bet, žinote, prisimenu ir kitų epizodų. Pavyzdžiui, tai, kaip mes plaukėme Gango upe Indijoje. Buvo labai įdomu stebėti ritualus, kurie buvo atliekami ant kranto: kremacijas, ritualinius apsiplovimus, o čia pat šalia... drabužių skalbimas. Paradoksali kaimynystė. Su dideliu malonumu vaikštinėjau siauromis Indijos miestų gatvelėmis, stebėjau prekiautojus, kulto tarnus. Mistiniai ir buitiniai dalykai ten glaudžiai susiję.
– Ar šiuo filmu išsprendėte savo vidines problemas?
– Filme stengiausi nepiršti savo nuomonės. Kaip tik atvirkščiai – man buvo nepaprastai svarbu likti kuo objektyvesniu stebėtoju. Šiame filme esu ne tam, kad pirščiau auditorijai savo idėjas ir pasaulėžiūrą. Juk tai istorija ne apie mane. Tai mūsų „Istorijos apie Dievą“. Manau, būtų neteisinga, jei visą laiką lįsčiau su savo mintimis, jausmais, idėjomis.
– Kas jus labiausiai nustebino kuriant šį filmą?
– Labiausiai nustebino tai, kiek daug žmonių sau užduoda lygiai tuos pačius klausimus kaip ir aš. Pasirodo, visi norime žinoti tuos pačius dalykus. Man tai buvo tikras atradimas.
Šaltinis - lžinios.lt
Parengė GODA AMBRAZAS